2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

Duona ir vynas – valgis ir gėrimas – štai du galingi ženklai,kurie yra šiandienos šventės ir kiekvienos Eucharistijos atsparos taškas. Duona ir vynas daugybėje kultūrų yra ne vien žemės dovanos, garantuojančios žmogaus materialinę egzistenciją, ne vien atlyginimas už žmogaus meilę ir rūpestį „senele maitintoja“, bet ir kur kas daugiau – tai apčiuopiami bendrystės, draugystės, vienybės išraiškos ženklai. Patarlių knygos 9 skyriuje Išmintis ir Kvailybė kviečia praeivius miesto aikštėje maitintis duona ir vynu, tačiau skirtingų šeimininkių keliamipokyliai turi labai skirtingas išdavas: Dama Išmintis duoda sodrų, pilnavertį gyvenimą, o Kvailybė  Šeolo gelmes. 
Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6,56).Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują reiškia kiaurai persisunkti Jėzumi, jo gyvenimu, jo egzistencija. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai iš Jo traukti syvus savo vidinei ir išorinei gyvybei palaikyti, tapti viena su Juo, turėti jį savyje, negalėti ir nenorėti atsiriboti nuo Jo veikimo, būti Jėzaus Kristaus pagautam, kaip apie save rašo apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 12). 
Teofiliaus Matulionio laikmetis turėjo kiek kitokią Viešpaties atėjimo į žmogaus gyvenimą išraišką negu mūsų laikai. Komunijoje Jėzus tarsi ateidavo į svečius, buvo „brangus svečias“, tad reikėjo paruošti, iškuopti savo širdį (namus), papuošti ją gerais darbais ir dorybėmis, rodyti visokeriopą rūpestį brangiu svečiu ir jam patarnauti. Jeigu šiandien sakytume, kad Jėzus yra svečias mano širdyje, būtų aišku, kad jis užėjo trumpam. Mat apskritai esame laimingi ir džiaugiamės, kai sulaukiame svečių, ir (tai jokia paslaptis) nemažiau džiaugiamės, kai jie išeina. 
Jėzus nėra toks svečias ir nenori toks būti. Jis nori būti suvalgytas, išgertas, nori būti mūsų kūno ir minties dalis, kiekvieno veiksmo ir jausmo kriterijus ir paskata. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Jis gyveno savo kūnu ir krauju to žmogaus namuose, kartu statė ir remontavo bažnyčias, klausykloje kalbėjosi su atliekančiais išpažintį, sėdėjo vienutėse ir kalbėjosi su tardytojais. Šiandienos šventė būtent apie tai ir kalba – apie Dievo buvimo su žmogumi realybę, kuriai turime atsiverti. Ir, pagaliau, argi ne Dievo buvimas su žmogumi ir žmoguje daro jį palaimintuoju ir šventuoju?

Kviečiame visus birželio 25 d. 14 val. dalyvauti Teofiliaus Matulionio skelbimo palaimintuoju šventėje, kuri vyks Vilniuje, Katedros aikštėje.
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie


Chleb i wino – pokarm i napój – oto dwa wielkie znaki, które są punktem oparcia dzisiejszej uroczystości i każdej Eucharystii. Większość kultur chleb i wino traktuje nie tylko jako dary ziemi, zapewniające człowiekowi materialną egzystencję, nie tylko jako wynagrodzenie za miłość i troskę człowieka o „staruszkę żywicielkę“, ale także jako wymowne oznaki wspólnoty, przyjaźni, jedności. W rozdziale 9. Księgi Przysłów Mądrość i Głupota zapraszają przechodniów z placu miejskiego na poczęstunek chlebem i winem, jednak pokłosie każdej z tych uczt jest inne: Niewiasta Mądrość daje obfite i pełnowartościowe życie, a Głupota – głębiny Szeolu. 
W urywku z Ewangelii Jezus mówi: „Kto spożywa moje Ciało i Krew moją pije, trwa we Mnie, a Ja w nim“ (J 6, 56). Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi oznacza przeniknięcie na wskroś Jezusem, jego życiem, jego egzystencją. Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi to żywienie się Jego istotą, aby pokrzepić swoje życie psychiczne i fizyczne, zjednoczyć się z Nim, posiadać Go w sobie, trwać pod stałym Jego oddziaływaniem, aby zostać zdobytym przez Chrystusa, jak pisze o sobie apostoł Paweł (por. Flp 3, 12).
W czasach Teofila Matulionisa przyjście Boga do życia człowieka miało nieco inny wymiar niż obecnie. Podczas Komunii św. Jezus jak gdyby przychodził w gościnę, był „drogim gościem“, dlatego należało przyszykować i uprzątnąć swoje serce (dom), ozdobić je dobrymi czynami i cnotami, otaczać gościa wszelką troską i usługiwać mu. Gdybyśmy dzisiaj powiedzieli, że Jezus jest gościem w naszym sercu, oznaczałoby to, że zaszedł tu na krótko. Jesteśmy bowiem w pełni szczęśliwi i okazujemy radość, gdy goście przychodzą, ale (nie jest to tajemnicą) nie mniej się cieszymy, gdy wychodzą.
Jezus nie jest takim gościem i nie chce nim być. Chce on przyjść pod postacią pokarmu i napoju, chce stać się częścią naszego ciała i krwi, bodźcem i miarą każdego naszego czynu i uczucia. W życiu arcybiskupa Teofila Matulionisa Pan Bóg nie był gościem, który wstępuje na chwilę i wychodzi. Żył on pod postacią Ciała i Krwi w domu tego człowieka, razem budował i odnawiał kościoły, rozmawiał w konfesjonale ze spowiadającymi się, razem siedział w izolatkach i prowadził rozmowy ze śledczymi. Dzisiejsze święto mówi właśnie o tym – o realnej obecności Boga w życiu człowieka, na którą powinniśmy być otwarci. Czyż nie bycie Boga z człowiekiem i w człowieku czyni go błogosławionym i świętym?



Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl