Vasario 5 - Šv. Agota

   

   Mažai ką žinome Apie Agotos gyvenimą. Kilusi ji iš Sicilijos miesto Katanijos. Tikriausiai apie 250-uosius metus buvo nukankinta dėl tikėjimo į Kristų. Legenda pasakoja, kad ši aukštos kilmės mergina nesutiko tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus. Už tai susilaukė grasinimų ir galiausiai - persekiojimo. Įmesta į kalėjimą neatsisakė savo tikėjimo. Prefektas įsakė jai nupjauti krūtis, tačiau naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Vis tik jos persekiotojai nepaliko ramybėje ir kitą dieną po žiaurių kankinimų Agota mirė. Taigi  Agota tikrai buvo visai jauna.

     Ši mergina nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu ir, greičiausiai, labai greitai išplito. Tai patvirtina ir faktas, kad jos vardas pateko tarp nedaugelio šventųjų, minimų Mišių Eucharistinėje maldoje. Šeštame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jau iškilo jos vardo bažnyčia. Žinoma, labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje, Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų. Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį, - kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir nelaimių. Be abejo, šis paprotys siejasi su jau minėtu Katanijos išgelbėjimu nuo degančios ugnikalnio lavos. Agotos gyvenimas iškalbingai liudija ir apie kitą ugnį, kuriai šventoji taip pat neleido užsiliepsnoti. Mergystė, kurią gynė Agota, bei jos kankinystė - didžiausias pasiaukojimas dėl Kristaus, saugantis kiekvieną žmonių bendruomenę nuo žemų aistrų ir nuodėmės gaisro.

     Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk “kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671). Tai ir yra svarbiausia - kad pasitikėtume ne duona, ne kreida, žvakėmis ar dar kuo nors, bet geruoju Viešpačiu, į kurį kreiptis tie daiktai vienaip ar kitaip paskatina. 

Vysk. Lionginas Virbalas SJ

Grabnyčios

     Kristaus Paaukojimo šventė Lietuvoje dažniausiai vadinama Grabnyčiomis. Matyt, šis pavadinimas kilęs iš grabnyčių (graudulinės) žvakės pavadinimo. Ši žvakė bažnyčiose šventinama vasario 2 d.Šventės pavadinimas neatskleidžia jos esmės, ir dažniausiai jis nukreipia mintis į momentus, kai grabnyčių žvakė uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje.
     Ką iš tiesų reiškia Grabnyčios?
Kristaus Paaukojimo šventė grąžina mus į tą laiką, kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmogiškiems įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios. Ši auka – kūdikio Jėzaus paaukojimas šventykloje - vėliau tobulai išsiskleidžia Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinyje. Tai liudija ir pranašas Simeonas šventykloje sutiktame kūdikyje atpažinęs ilgai lauktą Mesiją. Simeonas vadina jį „šviesa pagonims apšviesti“, „išgelbėjimu“, tačiau ir „prieštaravimo ženklu“, dėl kurio Marijos „sielą pervers kalavijas“ (plg. Lk 2,30-34). Todėl praėjus keturiasdešimčiai dienų po Kalėdų – Jėzaus gimimo šventės – Bažnyčia švenčia Kristaus Paaukojimo slėpinį, kuriame nujaučiame ir Didžiojo Penktadienio skausmą, ir Velykų džiaugsmą.
     Rytų tradicijoje ši diena dar vadinama Susitikimo švente,  nes sakralioje Jeruzalės šventyklos erdvėje susitinka Dievo malonė ir išrinktosios tautos lūkesčiai.
Tikinčiųjų bendruomenė šioje šventėje įžvelgia ir Kristaus kaip Sužadėtinio atėjimą pas Sužadėtinę – Bažnyčią, kuri uždegusi žvakes laukia ir budi...
      Šią dieną yra šventinamos žvakės, kurios krikščionims simbolizuoja Kristų, Jo pergalę prieš mirtį ir visas tamsiąsias jėgas. Minėdami Kristaus Paaukojimą šventykloje, mes švenčiame ir Dievui pašvęsto gyvenimo slėpinį – pasišventimą Kristaus, Mergelės Marijos ir kiekvieno, savo gyvenimą paaukojusio Jėzui, kad ateitų Dievo Karalystė.
     Nuo 1997 m. per Grabnyčias yra švenčiama ir Dievui Pašvęsto Gyvenimo diena. Tokiu būdu Bažnyčia dėkoja Dievui už pašvęsto gyvenimo dovaną, pripažįsta jo vertę ir svarbą visos Dievo tautos akivaizdoje ir suteikia progą patiems pašvęstiesiems, t.y. vienuolijų ir kitų pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, drauge dėkoti Dievui už nuostabius darbus, kuriuos Jis nuveikė kiekvieno gyvenime, bei dar kartą atnaujinti savąjį „taip“.

                                                                                                                                        straipsnio autorė Ligita Ryliškytė