LIETUVOS JAUNIMO DIENOS 2017

Birželio 24 D. Šeštadienis

08:00 | Registracija

11:00 | LJD atidarymas „Siemens“ arenoje

13:30 | Pietūs

15:00 | Teminiai užsiėmimai

18:30 | Vakarienė

19:30 | Gailestingumo ir šlovinimo vakaras „Siemens“ arenoje

23:00 | Nakvynė mokyklose ir šeimose

Birželio 25 D. Sekmadienis

08:00 | Pusryčiai

9:00 | Fiesta prie Baltojo tilto

11:30 | Džiaugsminga eiseną į Katedros aikštę

14:00 | Šv. Mišios Katedros aikštėje

17:00 | Pabaiga, išvykimas
http://jaunimodienos.lt/
Jei jau užsiregistravai - kas toliau:

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

ŠVČ. TREJYBĖS IŠKILMĖ

Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.

Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.

Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

Duona ir vynas – valgis ir gėrimas – štai du galingi ženklai,kurie yra šiandienos šventės ir kiekvienos Eucharistijos atsparos taškas. Duona ir vynas daugybėje kultūrų yra ne vien žemės dovanos, garantuojančios žmogaus materialinę egzistenciją, ne vien atlyginimas už žmogaus meilę ir rūpestį „senele maitintoja“, bet ir kur kas daugiau – tai apčiuopiami bendrystės, draugystės, vienybės išraiškos ženklai. Patarlių knygos 9 skyriuje Išmintis ir Kvailybė kviečia praeivius miesto aikštėje maitintis duona ir vynu, tačiau skirtingų šeimininkių keliamipokyliai turi labai skirtingas išdavas: Dama Išmintis duoda sodrų, pilnavertį gyvenimą, o Kvailybė – Šeolo gelmes. 

Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6,56).Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują reiškia kiaurai persisunkti Jėzumi, jo gyvenimu, jo egzistencija. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai iš Jo traukti syvus savo vidinei ir išorinei gyvybei palaikyti, tapti viena su Juo, turėti jį savyje, negalėti ir nenorėti atsiriboti nuo Jo veikimo, būti Jėzaus Kristaus pagautam, kaip apie save rašo apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 12). 

Teofiliaus Matulionio laikmetis turėjo kiek kitokią Viešpaties atėjimo į žmogaus gyvenimą išraišką negu mūsų laikai. Komunijoje Jėzus tarsi ateidavo į svečius, buvo „brangus svečias“, tad reikėjo paruošti, iškuopti savo širdį (namus), papuošti ją gerais darbais ir dorybėmis, rodyti visokeriopą rūpestį brangiu svečiu ir jam patarnauti. Jeigu šiandien sakytume, kad Jėzus yra svečias mano širdyje, būtų aišku, kad jis užėjo trumpam. Mat apskritai esame laimingi ir džiaugiamės, kai sulaukiame svečių, ir (tai jokia paslaptis) nemažiau džiaugiamės, kai jie išeina. 

Jėzus nėra toks svečias ir nenori toks būti. Jis nori būti suvalgytas, išgertas, nori būti mūsų kūno ir minties dalis, kiekvieno veiksmo ir jausmo kriterijus ir paskata. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Jis gyveno savo kūnu ir krauju to žmogaus namuose, kartu statė ir remontavo bažnyčias, klausykloje kalbėjosi su atliekančiais išpažintį, sėdėjo vienutėse ir kalbėjosi su tardytojais. Šiandienos šventė būtent apie tai ir kalba – apie Dievo buvimo su žmogumi realybę, kuriai turime atsiverti. Ir, pagaliau, argi ne Dievo buvimas su žmogumi ir žmoguje daro jį palaimintuoju ir šventuoju?

Kviečiame visus birželio 25 d. 14 val. dalyvauti Teofiliaus Matulionio skelbimo palaimintuoju šventėje, kuri vyks Vilniuje, Katedros aikštėje.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

Chleb i wino – pokarm i napój – oto dwa wielkie znaki, które są punktem oparcia dzisiejszej uroczystości i każdej Eucharystii. Większość kultur chleb i wino traktuje nie tylko jako dary ziemi, zapewniające człowiekowi materialną egzystencję, nie tylko jako wynagrodzenie za miłość i troskę człowieka o „staruszkę żywicielkę“, ale także jako wymowne oznaki wspólnoty, przyjaźni, jedności. W rozdziale 9. Księgi Przysłów Mądrość i Głupota zapraszają przechodniów z placu miejskiego na poczęstunek chlebem i winem, jednak pokłosie każdej z tych uczt jest inne: Niewiasta Mądrość daje obfite i pełnowartościowe życie, a Głupota – głębiny Szeolu. 

W urywku z Ewangelii Jezus mówi: „Kto spożywa moje Ciało i Krew moją pije, trwa we Mnie, a Ja w nim“ (J 6, 56). Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi oznacza przeniknięcie na wskroś Jezusem, jego życiem, jego egzystencją. Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi to żywienie się Jego istotą, aby pokrzepić swoje życie psychiczne i fizyczne, zjednoczyć się z Nim, posiadać Go w sobie, trwać pod stałym Jego oddziaływaniem, aby zostać zdobytym przez Chrystusa, jak pisze o sobie apostoł Paweł (por. Flp 3, 12).

W czasach Teofila Matulionisa przyjście Boga do życia człowieka miało nieco inny wymiar niż obecnie. Podczas Komunii św. Jezus jak gdyby przychodził w gościnę, był „drogim gościem“, dlatego należało przyszykować i uprzątnąć swoje serce (dom), ozdobić je dobrymi czynami i cnotami, otaczać gościa wszelką troską i usługiwać mu. Gdybyśmy dzisiaj powiedzieli, że Jezus jest gościem w naszym sercu, oznaczałoby to, że zaszedł tu na krótko. Jesteśmy bowiem w pełni szczęśliwi i okazujemy radość, gdy goście przychodzą, ale (nie jest to tajemnicą) nie mniej się cieszymy, gdy wychodzą.

Jezus nie jest takim gościem i nie chce nim być. Chce on przyjść pod postacią pokarmu i napoju, chce stać się częścią naszego ciała i krwi, bodźcem i miarą każdego naszego czynu i uczucia. W życiu arcybiskupa Teofila Matulionisa Pan Bóg nie był gościem, który wstępuje na chwilę i wychodzi. Żył on pod postacią Ciała i Krwi w domu tego człowieka, razem budował i odnawiał kościoły, rozmawiał w konfesjonale ze spowiadającymi się, razem siedział w izolatkach i prowadził rozmowy ze śledczymi. Dzisiejsze święto mówi właśnie o tym – o realnej obecności Boga w życiu człowieka, na którą powinniśmy być otwarci. Czyż nie bycie Boga z człowiekiem i w człowieku czyni go błogosławionym i świętym?

Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl

Gedulo ir vilties diena

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.

Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.

Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34,6).

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

-----------------------------------------------

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

TRÓJCA PRZENAJŚWIĘTSZA

Rozmawiając ze sobą, często się zgadzamy, że jedną z najbardziej niezrozumiałych zasad naszej wiary jest tajemnica Trójcy Przenajświętszej. Rozmawiamy i dyskutujemy o tym, w jaki sposób są powiązani ze sobą Bóg Ojciec, Syn i Duch Święty, jakie są ich wzajemne relacje, i rozchodzimy się jeszcze bardziej niepewni. Brazylijski biblista C. Mesters porównał ludzi, którzy chcą wszystko wyjaśnić i zrozumieć, z osobami niewłaściwie obchodzącymi się z telewizorem. Siadają oni wygodnie, wciskają pilot, czekają jakiś czas, telewizor jednak się nie włącza. Potem sprawdzają, czy baterie w pilocie są dobrze włożone i znów próbują. Mimo wszystko telewizor nie działa. Wówczas z niezadowoleniem odrzucają pilot na stronę i idą się zająć innymi sprawami. Teolog zapewne miał rację, mówiąc, że przede wszystkim telewizor należy podłączyć do źródła prądu.  

Tajemnicy Boga nie sposób jest pojąć, jeżeli nie jest On częścią egzystencji człowieka, jeżeli chrześcijanina nie łączą z Bogiem żywe i autentyczne więzy wiary. Proszę zwrócić uwagę, że głęboko i prawdziwie wierzących niewiele obchodzi, jak teoretycznie objaśnić tajemnicę Trójcy Przenajświętszej. Należał do nich również biskup Teofil. Głębia tajemnicy Bożej odsłoniła mu się w realiach codziennego życia: zarówno w więziennej izolatce, kiedy to przez kilka lat nie widział „ani kwiatka, ani źdźbła trawy“, jak i w tym żebraku, który sądził, że oszukał arcybiskupa, chcąc wyprosić u niego pieniądze. Później pasterz mówił: „Widocznie, jest w potrzebie“. Poświęcał on uwagę nawet śledczemu, który nocami musiał zadawać więźniowi ciągle te same pytania. Współczuł, że brakuje mu odpoczynku.

Słowem, jakiś niezmącony spokój otulał Teofila Matulionisa. Istotę jego egzystencji stanowił Bóg, a wszystko inne było błahymi sprawami codzienności, towarzyszącymi ludzkiemu bytowi. Jest oczywiste, że arcybiskup doświadczał swojego Boga tak, jak przed wielu laty przedstawił się On Mojżeszowi: „Bóg miłosierny i litościwy, cierpliwy, bogaty w łaskę i wierność“ (Wj 34,6). 

Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl