VI VELYKŲ SEKMADIENIS
Prelatas Stanislovas Kiškis savo
knygoje apie arkivyskupą Teofilių rašo: „Turtingas Dievu“ arkiv. T. Matulionis
drąsos tarnauti nestokojo. Jis tarnavo žmonėms klierikaudamas, vikaraudamas,
kalėjimuose būdamas ir vyskupaudamas. Tai darė jis ne kaip profesionalas,
teikiąs savo paslaugas už atlyginimą, bet kaip žmogus, kuriam rūpi kitiems
padėti. Tarsi skatinamas vidinio balso, jis stengėsi būti paslaugus net ir kentėdamas.
Jam kančia nebuvo tik fizinė negalia ar moralinis sukrėtimas, bet dieviškojo
prado skleidimasis, kristinis pašaukimas, ėjimas Kryžiaus keliu“ (p. 216–217).
Mąstant apskritai apie visus
tikrus kankinius, stebina jų stiprybė ir ramybė. Tos savybės išlieka ir
išgyvenant labai nežmoniškas, netgi žiaurias situacijas. Rašoma, kad būtent
tokiomis aplinkybėmis pats Kristus beveik fiziškai, juntamai padeda
tikinčiajam, palaiko jį tiesiog pats dalyvaudamas kančioje ir duodamas jėgų.
Kitaip būtų sunku suvokti, kaip gali žmogus neišprotėti gyvendamas vienutėje
beveik septynerius metus nuolat alkanas, neturėdamas su kuo persimesti bent
pora žodžių, reguliariai tardomas, niekinamas, ignoruojamas. Juk būtent taip
buvo elgiamasi su Teofiliumi Matulioniu.
Vyskupas buvo „turtingas Dievu“ ir
kančia jį ne tik smukdė, bet ir buvo „dieviškojo prado skleidimasis“. Visada
norisi gilesnio, brandesnio tikėjimo, bet niekas nenorėtų jo stiprinti tokiu
būdu, koks teko Teofiliui Matulioniui. Šio sekmadienio Evangelijos pagal Joną
ištraukoje Jėzus savo vadinamajame testamente žada atsiųsti mokiniams Globėją –
Šventąją Dvasią. Per šeštines Jėzus žengs į Dangų pas savo ir mūsų visų
dangiškąjį Tėvą, o Sekminių dieną atsiųs mums Šventąją Dvasią – Užtarėją,
Guodėją.
Apaštalas Jonas užrašė Evangeliją
graikiškai. Graikų kalba Šventoji Dvasia vadinama „parakletos“. Taip buvo
vadinamas advokatas, teismo procese ginantis nukentėjusįjį. Ši Dvasia – Gynėja,
Užtarėja ir Globėja – siunčiama visiems tikintiems Kristų ir su jais pasilieka,
jei tik žmogus atsiliepia į kvietimą su ja bendradarbiauti. Teofilius
Matulionis atsiliepė ir Viešpaties padedamas ne tik ištvėrė didžiulius
sunkumus, bet jų ištiktas sugebėjo rūpintis ir kitais žmonėmis. Belieka
pritarti prel. Kiškio žodžiams ir pripažinti, kad tikrai arkivyskupas buvo
„turtingas Dievu“. Visiems ir sau norisi linkėti darytis vis turtingesniems
Dievu.
Daugiau
informacijos – www.teofilius.lt
_________________________________________________________________________________
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie
VI NIEDZIELA WIELKANOCNA
Prałat Stanislovas Kiškis w swojej książce o arcybiskupie Teofilu pisze:
„Bogaty w Bogu“ abp T. Matulionis miał śmiałość pełnić służbę wszędzie. Służył
on ludziom, będąc klerykiem, wikarym, więźniem i biskupem. Czynił to nie jako
wykonawca zawodu, który za świadczone usługi otrzymuje wynagrodzenie, lecz jako
człowiek, który pomaga innym z potrzeby serca. Jakby słuchając głosu
wewnętrznego, starał się on być uczynny nawet wówczas, gdy cierpiał. Męka nie
była dla niego tylko fizycznym cierpieniem czy moralnym przeżyciem, lecz
rozwojem pierwiastka Bożego, chrześcijańskim powołaniem, jego Drogą Krzyżową“
(s. 216–217).
Najczęściej, gdy myślimy o prawdziwych męczennikach, podziwiamy ich siłę i
spokój. Te właściwości dają o sobie znać również w bardzo nieludzkich, a nawet
brutalnych warunkach. Pisze się, że właśnie w takich okolicznościach człowiek
wierzący odczuwa, jak sam Chrystus pomaga mu nieomalże fizycznie, wspiera go
bezpośrednio, biorąc udział w cierpieniu i dając siły. Inaczej trudno by było
pojąć, jak można nie postradać zmysłów, żyjąc prawie siedem lat w izolatce,
głodując, nie mając z kim zamienić kilku słów, będąc systematycznie
przesłuchiwanym, poniżanym, lekceważonym. Wszak właśnie tak obchodzono się z
Teofilem Matulionisem.
Biskup był „bogaty w Bogu“ i cierpienie nie tylko go wyniszczało, lecz było
również „rozwojem pierwiastka Bożego“. Każdy pragnie głębszej, dojrzalszej
wiary, lecz nikt nie życzyłby sobie jej umacniania w taki sposób, jaki przypadł
w udziale Teofilowi Matulionisowi. W urywku Ewangelii według świętego Jana na
tę niedzielę Jezus w swoistym testamencie składa uczniom obietnicę posłania
Opiekuna – Ducha Świętego. Na Wniebowstąpienie Pańskie Jezus odejdzie do Nieba,
do swego i naszego Ojca Niebieskiego, a na Zielone Świątki pośle nam Ducha
Świętego – Obrońcę i Pocieszyciela.
Apostoł Jan pisał Ewangelię po grecku. W języku greckim Duch Święty jest
nazywany „parakletos“. Tak zwano adwokata, który bronił poszkodowanego podczas
procesu sądowego. Ten Duch – Obrońca, Pocieszyciel i Opiekun – posyłany jest
wszystkim wierzącym w Chrystusa i nie opuszcza ich, jeśli tylko przyjmują
propozycję wspólnego działania. Teofil Matulionis zgodził się na nią i dzięki
wsparciu Pana Boga nie tylko udźwignął olbrzymie trudności, lecz przygnieciony
nimi potrafił troszczyć się również o innych ludzi. Pozostaje tylko potwierdzić
słowa prał. Kiškisa i przyznać, że arcybiskup rzeczywiście był „bogaty w Bogu“.
Chciałoby się życzyć również nam wszystkim, abyśmy się stawali coraz bogatsi w
Bogu.