2017 m. gegužės 19 d., penktadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

VI VELYKŲ SEKMADIENIS

Prelatas Stanislovas Kiškis savo knygoje apie arkivyskupą Teofilių rašo: „Turtingas Dievu“ arkiv. T. Matulionis drąsos tarnauti nestokojo. Jis tarnavo žmonėms klierikaudamas, vikaraudamas, kalėjimuose būdamas ir vyskupaudamas. Tai darė jis ne kaip profesionalas, teikiąs savo paslaugas už atlyginimą, bet kaip žmogus, kuriam rūpi kitiems padėti. Tarsi skatinamas vidinio balso, jis stengėsi būti paslaugus net ir kentėdamas. Jam kančia nebuvo tik fizinė negalia ar moralinis sukrėtimas, bet dieviškojo prado skleidimasis, kristinis pašaukimas, ėjimas Kryžiaus keliu“ (p. 216–217).
Mąstant apskritai apie visus tikrus kankinius, stebina jų stiprybė ir ramybė. Tos savybės išlieka ir išgyvenant labai nežmoniškas, netgi žiaurias situacijas. Rašoma, kad būtent tokiomis aplinkybėmis pats Kristus beveik fiziškai, juntamai padeda tikinčiajam, palaiko jį tiesiog pats dalyvaudamas kančioje ir duodamas jėgų. Kitaip būtų sunku suvokti, kaip gali žmogus neišprotėti gyvendamas vienutėje beveik septynerius metus nuolat alkanas, neturėdamas su kuo persimesti bent pora žodžių, reguliariai tardomas, niekinamas, ignoruojamas. Juk būtent taip buvo elgiamasi su Teofiliumi Matulioniu.
Vyskupas buvo „turtingas Dievu“ ir kančia jį ne tik smukdė, bet ir buvo „dieviškojo prado skleidimasis“. Visada norisi gilesnio, brandesnio tikėjimo, bet niekas nenorėtų jo stiprinti tokiu būdu, koks teko Teofiliui Matulioniui. Šio sekmadienio Evangelijos pagal Joną ištraukoje Jėzus savo vadinamajame testamente žada atsiųsti mokiniams Globėją – Šventąją Dvasią. Per šeštines Jėzus žengs į Dangų pas savo ir mūsų visų dangiškąjį Tėvą, o Sekminių dieną atsiųs mums Šventąją Dvasią – Užtarėją, Guodėją.
Apaštalas Jonas užrašė Evangeliją graikiškai. Graikų kalba Šventoji Dvasia vadinama „parakletos“. Taip buvo vadinamas advokatas, teismo procese ginantis nukentėjusįjį. Ši Dvasia – Gynėja, Užtarėja ir Globėja – siunčiama visiems tikintiems Kristų ir su jais pasilieka, jei tik žmogus atsiliepia į kvietimą su ja bendradarbiauti. Teofilius Matulionis atsiliepė ir Viešpaties padedamas ne tik ištvėrė didžiulius sunkumus, bet jų ištiktas sugebėjo rūpintis ir kitais žmonėmis. Belieka pritarti prel. Kiškio žodžiams ir pripažinti, kad tikrai arkivyskupas buvo „turtingas Dievu“. Visiems ir sau norisi linkėti darytis vis turtingesniems Dievu.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
_________________________________________________________________________________

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

VI NIEDZIELA WIELKANOCNA

Prałat Stanislovas Kiškis w swojej książce o arcybiskupie Teofilu pisze: „Bogaty w Bogu“ abp T. Matulionis miał śmiałość pełnić służbę wszędzie. Służył on ludziom, będąc klerykiem, wikarym, więźniem i biskupem. Czynił to nie jako wykonawca zawodu, który za świadczone usługi otrzymuje wynagrodzenie, lecz jako człowiek, który pomaga innym z potrzeby serca. Jakby słuchając głosu wewnętrznego, starał się on być uczynny nawet wówczas, gdy cierpiał. Męka nie była dla niego tylko fizycznym cierpieniem czy moralnym przeżyciem, lecz rozwojem pierwiastka Bożego, chrześcijańskim powołaniem, jego Drogą Krzyżową“ (s. 216–217).
Najczęściej, gdy myślimy o prawdziwych męczennikach, podziwiamy ich siłę i spokój. Te właściwości dają o sobie znać również w bardzo nieludzkich, a nawet brutalnych warunkach. Pisze się, że właśnie w takich okolicznościach człowiek wierzący odczuwa, jak sam Chrystus pomaga mu nieomalże fizycznie, wspiera go bezpośrednio, biorąc udział w cierpieniu i dając siły. Inaczej trudno by było pojąć, jak można nie postradać zmysłów, żyjąc prawie siedem lat w izolatce, głodując, nie mając z kim zamienić kilku słów, będąc systematycznie przesłuchiwanym, poniżanym, lekceważonym. Wszak właśnie tak obchodzono się z Teofilem Matulionisem.
Biskup był „bogaty w Bogu“ i cierpienie nie tylko go wyniszczało, lecz było również „rozwojem pierwiastka Bożego“. Każdy pragnie głębszej, dojrzalszej wiary, lecz nikt nie życzyłby sobie jej umacniania w taki sposób, jaki przypadł w udziale Teofilowi Matulionisowi. W urywku Ewangelii według świętego Jana na tę niedzielę Jezus w swoistym testamencie składa uczniom obietnicę posłania Opiekuna – Ducha Świętego. Na Wniebowstąpienie Pańskie Jezus odejdzie do Nieba, do swego i naszego Ojca Niebieskiego, a na Zielone Świątki pośle nam Ducha Świętego – Obrońcę i Pocieszyciela.
Apostoł Jan pisał Ewangelię po grecku. W języku greckim Duch Święty jest nazywany „parakletos“. Tak zwano adwokata, który bronił poszkodowanego podczas procesu sądowego. Ten Duch – Obrońca, Pocieszyciel i Opiekun – posyłany jest wszystkim wierzącym w Chrystusa i nie opuszcza ich, jeśli tylko przyjmują propozycję wspólnego działania. Teofil Matulionis zgodził się na nią i dzięki wsparciu Pana Boga nie tylko udźwignął olbrzymie trudności, lecz przygnieciony nimi potrafił troszczyć się również o innych ludzi. Pozostaje tylko potwierdzić słowa prał. Kiškisa i przyznać, że arcybiskup rzeczywiście był „bogaty w Bogu“. Chciałoby się życzyć również nam wszystkim, abyśmy się stawali coraz bogatsi w Bogu.



Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl