Ganytojo žodis naujiems metams

Brangieji,

Šių dienų pasauliui ypatingai reikia Dievo gailestingumo! Visuose pasaulio kontinentuose aidi kančios ir nevilties šauksmai žmonių, kuriems padėti gali tik gailestingasis Dievas. Viešpats išsirinko Vilnių apreikšti savo dieviškąjį gailestingumą. Jau nuo XVI amžiaus mūsų miestą saugo Aušros Vartų Dievo Motina - Gailestingumo Motina Marija. Praėjusiame baisių sukrėtimų šimtmetyje Kristus pašaukė nuolankią ir paprastą seselę Faustiną atnešti mūsų laikams Dievo gailestingumo žinią kaip vilties šaltinį.Nepatirs žmonija ramybės, - sakė jai Kristus, - kol neatsigręš į mano gailestingumą.

Esame kviečiami būti Dievo meilės ir gailestingumo liudytojais. Ne veltui šventasis gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo nutapytas Vilniuje. Šiandien kiekvienas galime jį aplankyti Dievo Gailestingumo šventovėje, galime prie jo maldauti sau ir visam pasauliui Dievo gailestingumo. Raktas į Dievo gailestingumą yra visiškas pasitikėjimas Viešpačiu. Jėzau, pasitikiu tavimi, - tai žinia, o drauge ir užduotis mums, kuriuos Dievas kviečia keisti savo ir kitų gyvenimus.

Dievo Motina Marija savuoju pasitikėjimu leido Dievui apsigyventi žemėje ir buvo tyli Jo atpirkimo liudininkė. Šventoji Faustina, pasitikėdama Jėzaus žodžiu, paliko mums Dievo gailestingumo žinią. Dabar atėjo mūsų eilė. Melskimės ne tik už save, bet ir už visą negandų kamuojamą pasaulį. Skleiskime Dievo gailestingumo žinią žodžiu, malda ir darbais. Neškime gerumą, meilę ir ramybę visiems, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje. To prašo mūsų Išganytojas, kuris sakė:Trokštu, kad visas pasaulis pažintų mano gailestingumą, nesuvokiamų malonių trokštu teikti sieloms, kurios pasitiki mano gailestingumu.

Marija, Tu geriausiai pažįsti Dievo gailestingumo paslaptį, padėk ir mums ją priimti, ja gyventi ir ją skleisti po visą pasaulį.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Mažosios adventinės rekolekcijos arba kaip pasiruošti išpažinčiai

Gruodžio 18 d.  kviečiame adventinės išpažinties. Mišios vyks: 9.30, 12.00, ir 18.00 val.
Per katekizmo pamokas žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai suprantame, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Kokie gi jie?

• Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes

Patartina pasinaudoti įvairiomis sąžinės apyskaitomis, peržvalgomis, ištyrimais, kurių pagrindas yra klausimai apie dažniausiai pasitaikančias mūsų klaidas.

Sąžinės sąskaitos klausimai

Meditacinis pasirengimas

• Antras žingsnis: išpažinti nuodėmes

Ką sakyti per išpažintį? Visas nuodėmes galime suklasifikuoti į tris „kategorijas“: tai nusižengimai prieš Dievą, prieš kitą žmogų ir prieš save. Tokia struktūra padės susikoncentruoti ties esminiais dalykais.

• Trečias žingsnis: gailėtis už nuodėmes

Gailestis dėl savo paklydimų reiškia, kad žmogaus viduje vyksta gyvenimo motyvų perkainojimas, gimsta troškimas gyventi pagal Dievo Žodį.

• Ketvirtas žingsnis: pasiryžti nebenusidėti

Kiekviena išpažintis yra galimybė pradėti naują etapą, atskaitos taškas, nuo kurio įmanoma kurti ateitį. Toks pažadas yra apsisprendimas ją kurti su Dievu.

• Penktas žingsnis: atsilyginti už nuodėmes

Dažnai kunigai nurodo paprasčiausiai pasimelsti tam tikromis maldomis, ir tokia atgaila gali mums pasirodyti neadekvati nuodėmės žalai, tačiau nedera pamiršti, kad Dievas laimina kiekvieną, kad ir mažiausią mūsų pastangą link Jo ir artimo. Tad nuoširdžiai atlikta atgaila yra kelias į gyvenimą.

Rorate Coeli

Šiais žodžiais prasideda sena lotyniška giesmė skirta advento laikotarpiui. Senoviškas, kietas ir svetimas mūsų ausiai žodis „adventas“ yra lotyniškos kilmės (adventus) ir reiškia „atėjimą“, „atvykimą“. Krikščionių skilimai sukūrė prielaidas vystytis skirtingoms adventinėms tradicijoms. Štai stačiatikiai laikosi Viduramžių papročių, Adventą vadina Kalėdiniu pasninku, kuris tęsiasi 40 dienų. Adventą švenčia ir tradicinės protestantų bendrijos, kuriose šis laikotarpis pasižymi ne asketinėmis praktikomis, bet šviesos ir džiaugsmo elementais. Katalikų Bažnyčia laikosi „vidurio linijos“: nunyko atgailos pratybos, bet akcentuojamas susitelkimas, aktyvesnis dalyvavimas pamaldose bei Biblijos apmąstymas. Advento laikas yra skirtas sustiprinti viltį ir priminti mums, kad prieš du tūkstančius metų gimęs Išganytojas šlovingai sugrįš apreikšti savo meilės.
                                                                                                        Ištraukos iš T. Vilucko straipsnio

Bažnyčios mišrų chorą šv. Cecilijos proga pasveikino kunigai

Lapkričio 22 d. Švenčionėlių šv. Mergelės Sopulingosios bažnyčioje buvo  pagerbiama šv. Cecilija - chorų ir vargonininkų globėja. Cecilija buvo kilminga graži romietė, kuri vaikystėje apsikrikštijo. Tačiau tėvai ją ištekino už pagonio Valeriano. Vis dėlto Cecilijai pavyko savo vyrą įtikinti tapti krikščionimi. O vėliau ir jo brolį – Tiburcijų. Valerianas ir Tiburcijus buvo suimti ir įkalinti todėl, kad bandė palaidoti nužudytų krikščionių palaikus. Būnant kalėjime jiems pavyko atversti į krikščionybę savo prižiūrėtoją Maksimą. Jiems visiems trims, prefekto Almachijaus įsakymu, buvo nukirstos galvos. Kai Cecilija juos palaidojo, Almachijus ją surado ir suėmė. Cecilija prieš tai dar suspėjo atversti į krikščionybę savo tarnus, kuriuos pakrikštijo popiežius Urbonas I. Cecilija buvo kankinama ir sunkiai sužeista dar išgyveno tris dienas. Prieš mirtį ji išdalijo savo turtą vargšams, atvertė dar daugiau žmonių. Popiežius Urbonas I ją palaidojo katakombose greta vyskupų.Šv. Cecilija yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja.Šv. Cecilija bažnytiniame mene vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais (vargonais ar smuiku).Tą vakarą buvo meldžiamasi už gyvus ir mirusius choristus bei vargoninikus. Po mišių suteiktas palaiminimas, kurį palydėjo sveikinimai ir palinkėjimai chorams bei vargonininkams. Klebonas pradžiugino choristus dovanomis o parapijos vikaras pakvietė į kleboniją arbatos. 

Švenčionėlių jaunimas dalyvavo Vilniaus Aušros vartų atlaiduose bei ateitininkų akademiniame savaitgalyje

„Asmeniniam Dievui – taip, Katalikų Bažnyčiai – ne?“  tokiu retoriniu klausimu pasitiko jaunimą Vilnius. Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų akademinis moksleivių ateitininkų savaitgalis subūrė Vilniaus krašto ateitininkus diskusijoms, bendrai veiklai ir  laisvalaikiui.

Lapkričio 19-21 dienomis Vilniaus jėzuitų gimnazijoje apsigyveno 90 moksleivių ateitininkų ir jų draugų, kartu su jais vadovai ir kuopų globėjai iš Vilniaus, Švenčionėlių, Ignalinos, Pabradės, Rudaminos, Varėnos. Jaunimas susirinko kartu praleisti akademinį savaitgalį, kurio tema „Asmeniniam Dievui – taip, Katalikų Bažnyčiai – ne?“ skatino pasvarstyti apie tai, jog daug jaunų žmonių vadina save tikinčiais asmeniniu Dievu, tačiau atsiriboja nuo Katalikų Bažnyčios. Paskaitas šiomis temomis skaitė kun. Nerijus Grigaliūnas ir brolis Joseph Bastin.

Jaunimas lapkričio 13 d. dalyvavo šv. mišiose Aušros Vartuose melsdamiesi už tėvus, mokytojus, vadovus, kunigus bei paklydusius savo bendraamžius. 

SPALIO 17 d. ŠV. EDVARDO ATLAIDAI

Eduardas (Edvardas) (1004 – 1066) – Anglijos karaliaus Etelredo sūnus. Jis gimė Islipe. Būdamas 10 metų buvo priverstas bėgti su motina Ema į Normandiją, nes Angliją užgrobė danai. Normandijoje Eduardas gyveno iki 1042 m., kuomet, mirus pusbroliui Hardikanutui, tapo karaliumi. 1044 m. jis vedė galingo Anglijos grafo Godvino dukrą Editą. Nepaisant šių vedybų, Eduardas labai nesutarė su Godvinu. Pastarasis kaltino karalių per didelėmis nuolaidomis Normandijai. 1051 m. karalius ištrėmė Godviną į Flandriją. Grafas surinko flotilę ir atplaukė Temze iki Londono. Tačiau mūšio pavyko išvengti, nes priešininkai susitaikė. 1053 m., grafui jau mirus, bevaikis Eduardas paskelbė Godvino sūnų Haroldą savo įpėdiniu. Eduardas paruošė Įstatymus, ligi šiol vadinamus jo vardu.

Eduardas garsėjo savo pamaldumu. Dar būdamas tremtyje Eduardas vyko į maldininkišką kelionę į Romą ir davė įžadus atstatyti Vestminsterio abatiją. Vos tik įžadai buvo išpildyti, karalius mirė. Jis ir palaidotas toje abatijoje. Kanonizuotas 1161 m.

Šv. Edvardo parapija įkurta 1910 m.  Kun. J. Burba pastatė medinę bažnyčią dar 1907 m. tačiau valdžią parapiją patvirtino tik 1910 m. 

Senoji bažnyčia nebeišliko, o  1959 m.  pastatyta nauja bažnyčia gavo naują vardą - ji koncekruota švč. Mergelės Marijos Sopulingosios vardu. Tačiau parapija išlaikė senosios bažnyčios vardą - šv. Edvardo. Dar ir dabar, neretas Švenčionėliškis paklaustas kaip vadina bažnyčią - pamini šv. Edvardo vardą. O ir viešieji šaltiniai dažnai klysta vadindami ne parapiją o bažnyčią šv. Edvardo vardu.

Šv. Edvardo atlaidai yra viena iš gražiausių parapijos rudeninių švenčių. Didieji darbai jau pabaigti ir žmonės lengviau randa laiko maldai, susitinka su giminėmis, pažįstamais. 

Tad kviečiame visus parapijiečius ir svečius į atlaidus, nuostabią šv. Edvardo parapijiečių šventę. 

Šv. atlaidų Mišios - spalio 17 d. 12 val.