Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

III VELYKŲ SEKMADIENIS

Labai nuliūdę mokiniai keliavo į Emausą, esantį beveik už 12 kilometrų nuo Jeruzalės, vis aptardami ir sunkiai begalėdami patikėti, kad Mokytojas mirė, o su juo žlugo ir visos daugelio jam artimų žmonių viltys. Lyg to dar būtų negana, iš kapo dingo Jėzaus kūnas. Žodžiu, naujienos viena už kitą blogesnės, o čia dar tas keistuolis pakeleivis, visiškai nesusigaudantis paskutinių dienų įvykių karuselėje, kad Kristaus mokiniai net sustoja: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ (Lk 24, 18)

Šie į Emausą keliaujantys mokiniai primena, kokie esame, kai mus prislegia rūpesčiai, nesėkmės ar apskritai kokios nors negandos. Tada keliaujame vieniši ilgą atstumą namo, kur nematyti didelių perspektyvų, bet užtat yra stogas virš galvos. Ten bent duris galime užsirakinti, kad niekas netrukdytų ir neerzintų, kaip darė mokiniai po Jėzaus nukryžiavimo. Egocentriškas užsidarymas, užsirakinimas savyje, atsiskyrimas nuo visų ir yra tos mūsų „migla aptrauktos akys“, kurios neleidžia pamatyti, atpažinti Kristaus, keliaujančio šalia. Tačiau kai prie laužo pradedame dalintis duona, kai pastebime šalia esantį, atpažįstame ir Kristų, visada ėjusį šalia ir aiškinusį mums raštus.

1956 m. gruodžio 23 d. arkivyskupas Teofilius parašė savo vyskupijos tikintiesiems laišką, kuriame nuskambėjo tokios mintys:

„Daugiau negu devynerius metus gyvenau toli nuo diecezijos; gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir apsigyventi Kaišiadorių diecezijoje.

Ne veltui, brangiausieji, 1946 metais Jūs visose diecezijos bažnyčiose, pamaldžiai susikaupę prieš iškilmingai išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą, pasiaukojote, pavedėte save Jėzaus ir Marijos Širdims. Drąsiai galima sakyti, kad tų Švenčiausių Jėzaus ir Marijos Širdžių gailestingumo ir globos dėka palyginti lengvai pergyvenote šiuos visokiausių negandų, nerimo ir karo laikus, ištvėrėte mūsų šventame katalikiškame tikėjime, tvirtai tikėdami, karštai mylėdami ir nuolankiai garbindami Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Motiną Švenčiausiąją Mariją; kasdien namie šeimomis meldėtės, o šventadieniais gausiai rinkotės į bažnyčias, gražiai išpuoštas ir prižiūrimas, dalyvauti Mišiose ir klausyti pamokslų [...] Norėčiau manyti, kad gyvenote gražiai, dorai, pamaldžiai, kaip šventoji Kristaus Bažnyčia reikalauja, kad jos vaikai gyventų.“

Tarsi tos kelionės į Emausą, į savo tremtį ir kalėjimus vyskupas net nepajuto, tarsi neliko jokių pasekmių, jokių randų, liūdesio, nuoskaudų, kaltinimų. Tik be galo gyvas ir gaivus tikėjimas kartu su žmogumi keliaujančiu prisikėlusiu Kristumi gali padėti tiek iškęsti ir likti nesužeistam.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

III NIEDZIELA WIELKANOCNA

Zasmuceni uczniowie zmierzali do wsi Emaus, oddalonej prawie o 12 kilometrów od Jerozolimy, ciągle rozprawiając o tym, co się wydarzyło, i nie mogąc uwierzyć, że Nauczyciel umarł, a razem z nim również wszystkie nadzieje wielu ludzi z Jego otoczenia. Na domiar wszystkiego z grobu znikło ciało Jezusa. Słowem, każda kolejna wiadomość nie jest lepsza od poprzedniej, a tu jeszcze ten dziwny towarzysz podróży, który jest tak daleki od burzliwych wydarzeń ostatnich dni, że uczniowie Chrystusa nawet się wzburzyli: „Ty jesteś chyba jedynym z przebywających w Jerozolimie, który nie wie, co się tam w tych dniach stało“ (Łk 24, 18).

Idący do Emaus uczniowie przypominają nas samych, gdy jesteśmy przygnieceni troskami, niepowodzeniem lub nieszczęściem. Wówczas wydaje się nam, że idziemy samotni tą niekończącą się drogą do domu, gdzie choć i nie ma widoków na przyszłość, lecz jest dach nad głową. Można tam przynajmniej się zamknąć, aby nikt nam nie przeszkadzał i nikt nas nie drażnił, jak to zrobili uczniowie po ukrzyżowaniu Jezusa. Egocentryczne zamknięcie się w sobie, odizolowanie się od innych to nasze „oczy [...] niejako na uwięzi“ (Łk 24, 16), które nie pozwalają dostrzec i rozpoznać towarzyszącego nam Chrystusa. Jednak gdy zaczynamy przy stole dzielić się chlebem, gdy dostrzegamy bliźniego, rozpoznajemy również Chrystusa, który zawsze szedł obok nas i wyjaśniał nam Pisma.

23 (dwudziestego trzeciego) grudnia 1956 (tysiąc dziewięćset pięćdziesiątego szóstego) roku Teofil Matulionis napisał do wiernych swojej diecezji list, w którym wyraził takie myśli: „Ponad dziewięć lat byłem daleko od diecezji; miłosierna Opatrzność Boża pozwoliła mi wrócić na Litwę i zamieszkać w diecezji koszedarskiej.

Moi Najdrożsi, nie nadaremnie w 1946 (tysiąc dziewięćset czterdziestym szóstym) roku we wszystkich kościołach diecezji w pobożnym skupieniu przed uroczyście wystawionym Najświętszym Sakramentem poświęciliście się i zawierzyliście Najświętszemu Sercu Jezusa i Niepokalanemu Sercu Maryi. Śmiało można powiedzieć, że dzięki miłosierdziu i opiece Najświętszego Serca Jezusa i Niepokalanego Serca Maryi stosunkowo łatwo przeżyliście czasy różnych klęsk, niepokoju i wojny, wytrwaliście w naszej świętej wierze katolickiej, niezłomnie wierząc, gorąco kochając i pokornie uwielbiając Pana Jezusa Chrystusa i Jego Przenajświętszą Matkę Maryję; codziennie modliliście się w rodzinach, a w dni święte gromadziliście się w przyozdobionych i zadbanych kościołach, aby uczestniczyć we Mszy Świętej i słuchać kazania [...] Chciałbym myśleć, że żyliście też przyzwoicie, cnotliwie i pobożnie, jak wymaga tego święty Kościół Chrystusowy od swoich dzieci“.

Mogło by się wydawać, że biskup nie doświadczył tej drogi do Emaus – drogi na zesłanie i do więzień, że nie zostawiły one w nim żadnych śladów, żadnych blizn, smutku, poczucia krzywdy ani żalu. Tylko żywa i krzepiąca wiara w towarzyszącego człowiekowi zmartwychwstałego Chrystusa może sprawić, że po tylu cierpieniach pozostaje on nieokaleczony.

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

ATVELYKIS

„Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Dėl šių savo žodžių, ištartų antrąjį Velykų sekmadienį visų dešimties mokinių akivaizdoje, apaštalas Tomas, rodos, dar ir šiandien turėtų gailėtis. Liaudis seniai jį paženklino „netikėlio“ įdagu ir nepanašu, kad kam nors rūpėtų šį ištikimą Kristaus sekėją reabilituoti. Mąstome maždaug taip: Tomas, va, buvo netikėlis, o mes geresni – švenčiam Velykas tikėdami, mums nereikia paliesti Kristaus žaizdų, kad būtume tikintys!

Vis dėlto Tomas buvo ir yra beveik kiekvieno šiandienos tikinčiojo atvaizdas. Ir ne tik Tomas, bet ir kiti mokiniai. Tas, kuris per vieną naktį tris kartus Jėzaus išsižadėjo, tie, kurie norėjo sėdėti Kristaus kairėje ir dešinėje, arba tie, kurie aptarinėjo, kuris bus vyriausias po to, kai Jėzus iškeliaus pas Tėvą, – kiekvienas iš mūsų bent truputį esame kaip tie mokiniai. Garbingasis Teofilius irgi abejojo, dvejojo, dėjo daug pastangų prisiimdamas pareigas. Pavyzdžiui, laikydamas rankose vyskupišką kryžių, jis sakė: „Iš visų kryžių šis sunkiausias!“

Žvelgiant į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą akivaizdu, kad jo tikėjimas buvo paremtas Jėzaus žodžiais: „Tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn 10, 38). Kaip Tomas palietė Kristaus žaizdas ir įtikėjo, taip garbingasis Teofilius drąsiai ir su begaliniu atsidavimu lietė ir stengėsi gydyti Kristaus Kūno – Bažnyčios žaizdas. Visas jo gyvenimas buvo Bažnyčia ir Bažnyčioje, kalėdamas jis rūpinosi žmogumi, net netikinčiu ar grubiu tardytoju. Rodomo dėmesio spektras liudija apie tikėjimą, realūs veiksmai tą tikėjimą pagrindžia. Teofilius rūpinosi ir jauna mergina, kad ji neprapultų Petrapilio darbininkų rajonuose, ir vyskupijos bendruomene, dėl kurios rašė memorandumus TSR Komisarų tarybai, ir visuotinės Katalikų Bažnyčios tikėjimo laisve, ir galiausiai visokiais „žulikais“, kaip pats juos vadino, kurie prašydavo išmaldos ir ją gaudavo

Arkivyskupas, kaip ir apaštalas Tomas, tikėjo, nes matė. Abu jie mums turi būti pavyzdžiais, kad tikėti ir liesti Kristaus žaizdas yra beveik tas pats. Darbais, elgesiu, kasdienybe pasireiškia tikėjimas, nes „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Apaštalas Tomas kartu su vyskupu Teofiliumi šiandien kviečia ir mus paliesti Kristaus žaizdas, kurias nešioja Jo Kūno – Bažnyčios nariai.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

Niedziela Przewodnia

„Jeżeli na rękach Jego nie zobaczę śladu gwoździ i nie włożę palca mego w miejsce gwoździ, i nie włożę ręki mojej do boku Jego, nie uwierzę“ (J 20, 25). Wydaje się, że tych wypowiedzianych w drugą Niedzielę Wielkanocy w obecności wszystkich dziesięciu uczniów słów apostoł Tomasz powinien żałować do dziś. Ludzie od dawna napiętnowali go mianem „niedowiarka“ i nie wygląda na to, aby komuś zależało na rehabilitacji tego wiernego naśladowcy Chrystusa. Myślimy sobie: Tomasz oto był niedowiarkiem, my zaś jesteśmy lepsi – obchodzimy Wielkanoc z wiarą, nie musimy dotykać ran Chrystusa, aby wierzyć!

Jednakże Tomasz był i pozostaje odbiciem prawie każdego ze współczesnych wiernych. Zresztą nie tylko Tomasz, lecz również inni uczniowie. Ten, który w ciągu jednej nocy trzykrotnie wyparł się Jezusa, ci, którzy chcieli siedzieć po lewicy i po prawicy Chrystusa, albo ci, którzy omawiali, kto stanie na ich czele po tym, gdy Jezus odejdzie do Ojca – każdy z nas przypomina w czymś tych uczniów. Czcigodny Teofil również wątpił, wahał się, wkładał dużo wysiłku, aby sprostać swoim obowiązkom. Na przykład, trzymając w ręku biskupi krzyż, mówił: „Ze wszystkich krzyży ten jest najcięższy!“

Gdy się spogląda na życie Teofila Matulionis, jest oczywiste, że jego wiara była poparta słowami Chrystusa: „Wierzcie moim dziełom, abyście poznali i wiedzieli, że Ojciec jest we Mnie, a Ja w Ojcu“ (J 10, 38). Podobnie jak Tomasz dotknął ran Chrystusa i uwierzył, tak czcigodny Teofil odważnie i z bezgranicznym oddaniem dotykał i starał się uzdrawiać rany Kościoła – Ciała Chrystusa. Całe jego życie było Kościołem i w Kościele, w więzieniu troszczył się on o każdego człowieka, nawet niewierzącego, nawet aroganckiego śledczego. Żywe zainteresowanie sprawami ludzi jest świadectwem wiary, a realne czyny są jej dowodem. Teofil otaczał troską i młodą dziewczynę, która mogła skończyć marnie w dzielnicach robotniczych Piotrogrodu, i społeczność diecezji, w sprawie której pisał memorandum do Rady Komisarzy Ludowych ZSRR, i wolność wyznania Kościoła Katolickiego, i wreszcie różnych – jak sam ich nazywał – „żulików“, którzy prosili o jałmużnę i zawsze ją od niego dostawali.

Arcybiskup, podobnie jak i apostoł Tomasz, wierzył, ponieważ widział. Obaj powinni służyć nam przykładem tego, że wiara i dotykanie ran Chrystusa są to prawie równoznaczne sprawy. Wiara ujawnia się w uczynkach, zachowaniu, codziennych troskach, „wiara bez uczynków jest martwa“ (Jk 2, 26). Apostoł Tomasz razem z biskupem Teofilem zachęca dzisiaj również nas, abyśmy dotykali ran Chrystusa, którymi jest naznaczone Jego Ciało – członkowie Kościóła.

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

Kazimiero Sarbievijaus knygos „Maršalo lazda“ pristatymas

Balandžio 26 d., trečiadienį, 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus knygos „Maršalo lazda“ pristatymas. Knygoje pirmą kartą lietuvių kalba publikuojamas pamokslas, kurį visoje Europoje išgarsėjęs XVII a. poetas pasakė LDK maršalo Jono Stanislovo Sapiegos laidotuvėms Šv. Mykolo bažnyčioje. 
Renginyje dalyvaus leidinio autorės prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė ir dr. Viktorija Vaitkevičiūtė, taip pat dr. Jolita Sarcevičienė ir dr. Jolita Liškevičienė, renginį ves doc. dr. Mintautas Čiurinskas. 
Renginys nemokamas. 

Maloniai kviečiame!

Vilniaus arkivyskupija http://www.vilnensis.lt/events/m-k-sarbievijaus-knygos-marsalo-lazda-pristatymas-vilniuje/

Velykiniai sveikinimai

LIETUVOS VYSKUPŲ VELYKINIS GANYTOJIŠKASIS LAIŠKAS

Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro GRUŠO velykinis sveikinimas (video)

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ sveikina Lietuvos žmones su šv. Velykomis (video)

Šiaulių vyskupo Eugenijaus BARTULIO velykinis sveikinimas

Telšių vyskupo ordinaro Jono BORUTOS SJ velykinis žodis

Vilkaviškio vyskupo Rimanto NORVILOS velykinis sveikinimas

Džiugių šv. Velykų!

Šv. Velykos su sniegu ir šventine nuotaika!

Sveikiname sulaukus šv. Velykų! Nors tikinčiuosius bandė išgąsdinti sniegas, bet gausiai susirinkę Švenčionėliškiai nepabūgo sniego ir su procesija bei iškilmingu aleliuja pasveikino prisikėlusį Kristų. Dėkojame visiems už nuoširdžias maldas, chorui už velykinį šlovinimą ir svečiams iš Pabradės pučiamųjų grupei „Bruno Angels“ ir jos vadovui B. Vilimui už velykinę nuotaiką!

Didysis šeštadienis

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Šio vakaro liturgija ypač turtinga, gili ir graži. Uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Panardinant Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Šį vakarą bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Po pamaldų šventinami Velykų valgiai. Pamaldos - 19 val.