Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

III VELYKŲ SEKMADIENIS

Labai nuliūdę mokiniai keliavo į Emausą, esantį beveik už 12 kilometrų nuo Jeruzalės, vis aptardami ir sunkiai begalėdami patikėti, kad Mokytojas mirė, o su juo žlugo ir visos daugelio jam artimų žmonių viltys. Lyg to dar būtų negana, iš kapo dingo Jėzaus kūnas. Žodžiu, naujienos viena už kitą blogesnės, o čia dar tas keistuolis pakeleivis, visiškai nesusigaudantis paskutinių dienų įvykių karuselėje, kad Kristaus mokiniai net sustoja: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ (Lk 24, 18)

Šie į Emausą keliaujantys mokiniai primena, kokie esame, kai mus prislegia rūpesčiai, nesėkmės ar apskritai kokios nors negandos. Tada keliaujame vieniši ilgą atstumą namo, kur nematyti didelių perspektyvų, bet užtat yra stogas virš galvos. Ten bent duris galime užsirakinti, kad niekas netrukdytų ir neerzintų, kaip darė mokiniai po Jėzaus nukryžiavimo. Egocentriškas užsidarymas, užsirakinimas savyje, atsiskyrimas nuo visų ir yra tos mūsų „migla aptrauktos akys“, kurios neleidžia pamatyti, atpažinti Kristaus, keliaujančio šalia. Tačiau kai prie laužo pradedame dalintis duona, kai pastebime šalia esantį, atpažįstame ir Kristų, visada ėjusį šalia ir aiškinusį mums raštus.

1956 m. gruodžio 23 d. arkivyskupas Teofilius parašė savo vyskupijos tikintiesiems laišką, kuriame nuskambėjo tokios mintys:

„Daugiau negu devynerius metus gyvenau toli nuo diecezijos; gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir apsigyventi Kaišiadorių diecezijoje.

Ne veltui, brangiausieji, 1946 metais Jūs visose diecezijos bažnyčiose, pamaldžiai susikaupę prieš iškilmingai išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą, pasiaukojote, pavedėte save Jėzaus ir Marijos Širdims. Drąsiai galima sakyti, kad tų Švenčiausių Jėzaus ir Marijos Širdžių gailestingumo ir globos dėka palyginti lengvai pergyvenote šiuos visokiausių negandų, nerimo ir karo laikus, ištvėrėte mūsų šventame katalikiškame tikėjime, tvirtai tikėdami, karštai mylėdami ir nuolankiai garbindami Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Motiną Švenčiausiąją Mariją; kasdien namie šeimomis meldėtės, o šventadieniais gausiai rinkotės į bažnyčias, gražiai išpuoštas ir prižiūrimas, dalyvauti Mišiose ir klausyti pamokslų [...] Norėčiau manyti, kad gyvenote gražiai, dorai, pamaldžiai, kaip šventoji Kristaus Bažnyčia reikalauja, kad jos vaikai gyventų.“

Tarsi tos kelionės į Emausą, į savo tremtį ir kalėjimus vyskupas net nepajuto, tarsi neliko jokių pasekmių, jokių randų, liūdesio, nuoskaudų, kaltinimų. Tik be galo gyvas ir gaivus tikėjimas kartu su žmogumi keliaujančiu prisikėlusiu Kristumi gali padėti tiek iškęsti ir likti nesužeistam.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

III NIEDZIELA WIELKANOCNA

Zasmuceni uczniowie zmierzali do wsi Emaus, oddalonej prawie o 12 kilometrów od Jerozolimy, ciągle rozprawiając o tym, co się wydarzyło, i nie mogąc uwierzyć, że Nauczyciel umarł, a razem z nim również wszystkie nadzieje wielu ludzi z Jego otoczenia. Na domiar wszystkiego z grobu znikło ciało Jezusa. Słowem, każda kolejna wiadomość nie jest lepsza od poprzedniej, a tu jeszcze ten dziwny towarzysz podróży, który jest tak daleki od burzliwych wydarzeń ostatnich dni, że uczniowie Chrystusa nawet się wzburzyli: „Ty jesteś chyba jedynym z przebywających w Jerozolimie, który nie wie, co się tam w tych dniach stało“ (Łk 24, 18).

Idący do Emaus uczniowie przypominają nas samych, gdy jesteśmy przygnieceni troskami, niepowodzeniem lub nieszczęściem. Wówczas wydaje się nam, że idziemy samotni tą niekończącą się drogą do domu, gdzie choć i nie ma widoków na przyszłość, lecz jest dach nad głową. Można tam przynajmniej się zamknąć, aby nikt nam nie przeszkadzał i nikt nas nie drażnił, jak to zrobili uczniowie po ukrzyżowaniu Jezusa. Egocentryczne zamknięcie się w sobie, odizolowanie się od innych to nasze „oczy [...] niejako na uwięzi“ (Łk 24, 16), które nie pozwalają dostrzec i rozpoznać towarzyszącego nam Chrystusa. Jednak gdy zaczynamy przy stole dzielić się chlebem, gdy dostrzegamy bliźniego, rozpoznajemy również Chrystusa, który zawsze szedł obok nas i wyjaśniał nam Pisma.

23 (dwudziestego trzeciego) grudnia 1956 (tysiąc dziewięćset pięćdziesiątego szóstego) roku Teofil Matulionis napisał do wiernych swojej diecezji list, w którym wyraził takie myśli: „Ponad dziewięć lat byłem daleko od diecezji; miłosierna Opatrzność Boża pozwoliła mi wrócić na Litwę i zamieszkać w diecezji koszedarskiej.

Moi Najdrożsi, nie nadaremnie w 1946 (tysiąc dziewięćset czterdziestym szóstym) roku we wszystkich kościołach diecezji w pobożnym skupieniu przed uroczyście wystawionym Najświętszym Sakramentem poświęciliście się i zawierzyliście Najświętszemu Sercu Jezusa i Niepokalanemu Sercu Maryi. Śmiało można powiedzieć, że dzięki miłosierdziu i opiece Najświętszego Serca Jezusa i Niepokalanego Serca Maryi stosunkowo łatwo przeżyliście czasy różnych klęsk, niepokoju i wojny, wytrwaliście w naszej świętej wierze katolickiej, niezłomnie wierząc, gorąco kochając i pokornie uwielbiając Pana Jezusa Chrystusa i Jego Przenajświętszą Matkę Maryję; codziennie modliliście się w rodzinach, a w dni święte gromadziliście się w przyozdobionych i zadbanych kościołach, aby uczestniczyć we Mszy Świętej i słuchać kazania [...] Chciałbym myśleć, że żyliście też przyzwoicie, cnotliwie i pobożnie, jak wymaga tego święty Kościół Chrystusowy od swoich dzieci“.

Mogło by się wydawać, że biskup nie doświadczył tej drogi do Emaus – drogi na zesłanie i do więzień, że nie zostawiły one w nim żadnych śladów, żadnych blizn, smutku, poczucia krzywdy ani żalu. Tylko żywa i krzepiąca wiara w towarzyszącego człowiekowi zmartwychwstałego Chrystusa może sprawić, że po tylu cierpieniach pozostaje on nieokaleczony.

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

ATVELYKIS

„Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Dėl šių savo žodžių, ištartų antrąjį Velykų sekmadienį visų dešimties mokinių akivaizdoje, apaštalas Tomas, rodos, dar ir šiandien turėtų gailėtis. Liaudis seniai jį paženklino „netikėlio“ įdagu ir nepanašu, kad kam nors rūpėtų šį ištikimą Kristaus sekėją reabilituoti. Mąstome maždaug taip: Tomas, va, buvo netikėlis, o mes geresni – švenčiam Velykas tikėdami, mums nereikia paliesti Kristaus žaizdų, kad būtume tikintys!

Vis dėlto Tomas buvo ir yra beveik kiekvieno šiandienos tikinčiojo atvaizdas. Ir ne tik Tomas, bet ir kiti mokiniai. Tas, kuris per vieną naktį tris kartus Jėzaus išsižadėjo, tie, kurie norėjo sėdėti Kristaus kairėje ir dešinėje, arba tie, kurie aptarinėjo, kuris bus vyriausias po to, kai Jėzus iškeliaus pas Tėvą, – kiekvienas iš mūsų bent truputį esame kaip tie mokiniai. Garbingasis Teofilius irgi abejojo, dvejojo, dėjo daug pastangų prisiimdamas pareigas. Pavyzdžiui, laikydamas rankose vyskupišką kryžių, jis sakė: „Iš visų kryžių šis sunkiausias!“

Žvelgiant į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą akivaizdu, kad jo tikėjimas buvo paremtas Jėzaus žodžiais: „Tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn 10, 38). Kaip Tomas palietė Kristaus žaizdas ir įtikėjo, taip garbingasis Teofilius drąsiai ir su begaliniu atsidavimu lietė ir stengėsi gydyti Kristaus Kūno – Bažnyčios žaizdas. Visas jo gyvenimas buvo Bažnyčia ir Bažnyčioje, kalėdamas jis rūpinosi žmogumi, net netikinčiu ar grubiu tardytoju. Rodomo dėmesio spektras liudija apie tikėjimą, realūs veiksmai tą tikėjimą pagrindžia. Teofilius rūpinosi ir jauna mergina, kad ji neprapultų Petrapilio darbininkų rajonuose, ir vyskupijos bendruomene, dėl kurios rašė memorandumus TSR Komisarų tarybai, ir visuotinės Katalikų Bažnyčios tikėjimo laisve, ir galiausiai visokiais „žulikais“, kaip pats juos vadino, kurie prašydavo išmaldos ir ją gaudavo

Arkivyskupas, kaip ir apaštalas Tomas, tikėjo, nes matė. Abu jie mums turi būti pavyzdžiais, kad tikėti ir liesti Kristaus žaizdas yra beveik tas pats. Darbais, elgesiu, kasdienybe pasireiškia tikėjimas, nes „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Apaštalas Tomas kartu su vyskupu Teofiliumi šiandien kviečia ir mus paliesti Kristaus žaizdas, kurias nešioja Jo Kūno – Bažnyčios nariai.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

Niedziela Przewodnia

„Jeżeli na rękach Jego nie zobaczę śladu gwoździ i nie włożę palca mego w miejsce gwoździ, i nie włożę ręki mojej do boku Jego, nie uwierzę“ (J 20, 25). Wydaje się, że tych wypowiedzianych w drugą Niedzielę Wielkanocy w obecności wszystkich dziesięciu uczniów słów apostoł Tomasz powinien żałować do dziś. Ludzie od dawna napiętnowali go mianem „niedowiarka“ i nie wygląda na to, aby komuś zależało na rehabilitacji tego wiernego naśladowcy Chrystusa. Myślimy sobie: Tomasz oto był niedowiarkiem, my zaś jesteśmy lepsi – obchodzimy Wielkanoc z wiarą, nie musimy dotykać ran Chrystusa, aby wierzyć!

Jednakże Tomasz był i pozostaje odbiciem prawie każdego ze współczesnych wiernych. Zresztą nie tylko Tomasz, lecz również inni uczniowie. Ten, który w ciągu jednej nocy trzykrotnie wyparł się Jezusa, ci, którzy chcieli siedzieć po lewicy i po prawicy Chrystusa, albo ci, którzy omawiali, kto stanie na ich czele po tym, gdy Jezus odejdzie do Ojca – każdy z nas przypomina w czymś tych uczniów. Czcigodny Teofil również wątpił, wahał się, wkładał dużo wysiłku, aby sprostać swoim obowiązkom. Na przykład, trzymając w ręku biskupi krzyż, mówił: „Ze wszystkich krzyży ten jest najcięższy!“

Gdy się spogląda na życie Teofila Matulionis, jest oczywiste, że jego wiara była poparta słowami Chrystusa: „Wierzcie moim dziełom, abyście poznali i wiedzieli, że Ojciec jest we Mnie, a Ja w Ojcu“ (J 10, 38). Podobnie jak Tomasz dotknął ran Chrystusa i uwierzył, tak czcigodny Teofil odważnie i z bezgranicznym oddaniem dotykał i starał się uzdrawiać rany Kościoła – Ciała Chrystusa. Całe jego życie było Kościołem i w Kościele, w więzieniu troszczył się on o każdego człowieka, nawet niewierzącego, nawet aroganckiego śledczego. Żywe zainteresowanie sprawami ludzi jest świadectwem wiary, a realne czyny są jej dowodem. Teofil otaczał troską i młodą dziewczynę, która mogła skończyć marnie w dzielnicach robotniczych Piotrogrodu, i społeczność diecezji, w sprawie której pisał memorandum do Rady Komisarzy Ludowych ZSRR, i wolność wyznania Kościoła Katolickiego, i wreszcie różnych – jak sam ich nazywał – „żulików“, którzy prosili o jałmużnę i zawsze ją od niego dostawali.

Arcybiskup, podobnie jak i apostoł Tomasz, wierzył, ponieważ widział. Obaj powinni służyć nam przykładem tego, że wiara i dotykanie ran Chrystusa są to prawie równoznaczne sprawy. Wiara ujawnia się w uczynkach, zachowaniu, codziennych troskach, „wiara bez uczynków jest martwa“ (Jk 2, 26). Apostoł Tomasz razem z biskupem Teofilem zachęca dzisiaj również nas, abyśmy dotykali ran Chrystusa, którymi jest naznaczone Jego Ciało – członkowie Kościóła.

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

Kazimiero Sarbievijaus knygos „Maršalo lazda“ pristatymas

Balandžio 26 d., trečiadienį, 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus knygos „Maršalo lazda“ pristatymas. Knygoje pirmą kartą lietuvių kalba publikuojamas pamokslas, kurį visoje Europoje išgarsėjęs XVII a. poetas pasakė LDK maršalo Jono Stanislovo Sapiegos laidotuvėms Šv. Mykolo bažnyčioje. 
Renginyje dalyvaus leidinio autorės prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė ir dr. Viktorija Vaitkevičiūtė, taip pat dr. Jolita Sarcevičienė ir dr. Jolita Liškevičienė, renginį ves doc. dr. Mintautas Čiurinskas. 
Renginys nemokamas. 

Maloniai kviečiame!

Vilniaus arkivyskupija http://www.vilnensis.lt/events/m-k-sarbievijaus-knygos-marsalo-lazda-pristatymas-vilniuje/

Velykiniai sveikinimai

LIETUVOS VYSKUPŲ VELYKINIS GANYTOJIŠKASIS LAIŠKAS

Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro GRUŠO velykinis sveikinimas (video)

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ sveikina Lietuvos žmones su šv. Velykomis (video)

Šiaulių vyskupo Eugenijaus BARTULIO velykinis sveikinimas

Telšių vyskupo ordinaro Jono BORUTOS SJ velykinis žodis

Vilkaviškio vyskupo Rimanto NORVILOS velykinis sveikinimas

Džiugių šv. Velykų!

Šv. Velykos su sniegu ir šventine nuotaika!

Sveikiname sulaukus šv. Velykų! Nors tikinčiuosius bandė išgąsdinti sniegas, bet gausiai susirinkę Švenčionėliškiai nepabūgo sniego ir su procesija bei iškilmingu aleliuja pasveikino prisikėlusį Kristų. Dėkojame visiems už nuoširdžias maldas, chorui už velykinį šlovinimą ir svečiams iš Pabradės pučiamųjų grupei „Bruno Angels“ ir jos vadovui B. Vilimui už velykinę nuotaiką!

Didysis šeštadienis

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Šio vakaro liturgija ypač turtinga, gili ir graži. Uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Panardinant Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Šį vakarą bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Po pamaldų šventinami Velykų valgiai. Pamaldos - 19 val.

Didysis penktadienis

Didysis Penktadienis – Viešpaties kančios ir mirties diena.  Bažnyčia garbina Kryžių, “ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas”. Po liturgijos Švenčiausiasis šydu uždengtoje monstrancijoje procesijos būdu nešamas į Kristaus kapą, kur po giesmės “Verkite, Dievo angelai šventieji” tyliai adoruojama. 

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

PRISIKĖLIMAS

„Aš visą dieną ir naktį būdavau uždarytas kambaryje, be jokio darbo, tik apie valandą per parą išleisdavo „na progulku“ (pasivaikščioti) uždaroje keliolika žingsnių ilgio ir pločio turinčioje vietoje. Tik tiek laiko turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą...“ Šiais paties vyskupo Teofiliaus žodžiais galima trumpai nusakyti bekraštę dykumą – Vladimiro kalėjimą ir kitas tiesioginės ar netiesioginės jo nelaisvės vietas, kuriose jis stigo duonos ir vandens. Matyti savotiška analogija tarp Dievo tarno Teofiliaus gyvenimo kalėjime, Izraelio kelionės per dykumą į pažadėtąją žemę, Jėzaus ėjimo į prisikėlimą per kančią ir mirtį ir kiekvieno iš mūsų mirties savo didžiajam kankinančiam „AŠ“ bei gimimo Prisikėlusiojo Kristaus nušviestam pasauliui.

Šventiškesnės natos norėtųsi Velykoms, bet nebūtų šventės be rutinos. Nebūtų prisikėlimo be mirties ir nepamatytume šviesos, jei nepažintume tamsos. Niekas nematė, kaip Kristus prisikėlė, dar buvo labai anksti ir visi greičiausiai miegojo: „Dar neišaušus Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė“ (Jn 20, 1), kad kape Jo nėra. Galima tik mėginti įsivaizduoti, kokios Velykos ateidavo į Teofiliaus Matulionio vienutę. Nors tokia šventė, kokią mes švenčiame, ten neįvykdavo, Prisikėlęs Kristus buvo su šiuo kaliniu nuolat ir kartu nešė jo kryžių. Turbūt tai ir yra vadinamoji kankinystės charizma, kai pats Viešpats ypatingu būdu padeda kankinamam žmogui visa pakelti dėl troškimo susivienyti su Juo.

Kalėjime garbingasis Teofilius pats stengėsi apskaičiuoti Velykų datą, nes nebuvo ko paklausti. Vis dėlto vieną kartą suklydo – atšventė Velykas dvi savaites anksčiau[1]. Net sveikinimus išsiuntė ir tik gavęs atsakymus suprato, kad klydo. Tačiau svarbiausia, kad Velykos tikrai įvyko. Žmogaus Velykos įvyksta ne kasmet tam tikrą kalendorinę dieną, bet tada, kai jo širdyje ir galvoje iš tuštumos, iš apvogto kapo, kuriame gyveno, kur palaidotos viltys, iš pačių pragarų prisikelia Kristus. Tikrosios Velykos įvyksta, kai Viešpats ateina į kambarį, užrakintą iš išorės ar iš vidaus, ištiesia ranką ir žmogus visa savo esybe išgirsta Jo tariamą: „Nebijok!“

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

ZMARTWYCHWSTANIE

„Przez cały dzień i całą noc byłem zamknięty w pomieszczeniu, bez żadnego zajęcia, tylko na godzinę w ciągu doby wypuszczano mnie „na progułku“ (na spacer) po małym, otoczonym ze wszystkich stron murem dziedzińcu. Miałem tylko tyle czasu, żeby pooddychać świeżym powietrzem. Ani drzewka, ani roślinki, ani żywej duszy, oprócz straży...“. Tymi słowami samego biskupa Teofila można krótko opisać bezgraniczną pustkę, której doznał, tułając się po więzieniach we Włodzimierzu i innych miejscach pozbawienia wolności, nie mając pod dostatkiem nawet chleba i wody. Nasuwa się swoista analogia między życiem w więzieniu Sługi Bożego Teofila, wędrówką ludu Izraela przez pustynię do Ziemi Obiecanej, drogą Jezusa przez mękę i śmierć do zmartwychwstania a przemianą w każdym z nas – śmiercią naszego wielkiego EGO oraz ponownymi narodzinami ze Zmartwychwstałego Chrystusa, niosącego światło światu.

Wielkanoc zasługiwałaby na bardziej świąteczny akcent, jednakże nie byłoby święta, gdyby nie było rutyny. Nie byłoby zmartwychwstania, gdyby nie było śmierci i nie ujrzelibyśmy światła, gdybyśmy nie doświadczyli ciemności. Chrystus zmartwychwstał wówczas, gdy nikt go nie widział, gdy było jeszcze bardzo rano i prawdopodobnie wszyscy spali, „gdy jeszcze było ciemno, Maria Magdalena udała się do grobu i zobaczyła“ (J 20, 1), że w grobie Jego nie ma. Można tylko usiłować sobie wyobrazić, jakie były święta wielkanocne w celi Teofila Matulionisa. Prawdę mówiąc, takie święta, jakie je znamy, tam bynajmniej nie miały miejsca, lecz Zmartwychwstały Chrystus nie opuszczał tego więźnia i razem niósł jego krzyż. Zapewne na tym i polega tak zwany charyzmat męczeństwa, gdy sam Pan Bóg w szczególny sposób pomaga cierpiącemu człowiekowi wszystko znieść w imię zjednoczenia się z Nim.   

Czcigodny Teofil starał się w więzieniu sam obliczyć datę Wielkiej Nocy, ponieważ nie miał kogo zapytać. Pewnego razu jednak się pomylił – jego obchody zaplanował o dwa tygodnie wcześniej[1]. Wysłał życzenia świąteczne i tylko wówczas, gdy otrzymał odpowiedzi, zrozumiał, że zaszła pomyłka. Najważniejsze jednak, że ta Wielkanoc naprawdę się wydarzyła. Wielkanoc człowieka nie wiąże się z określonym dniem w kalendarzu, lecz zdarza się wówczas, gdy w jego sercu i głowie z pustki, z ogołoconego grobu, w którym się żyło, gdzie pochowane były nadzieje, z samych piekieł zmartwychwstaje Chrystus. Gdy przychodzi do zaryglowanego od zewnątrz lub od wewnątrz pokoju, wyciąga rękę i człowiek słyszy całą swoją istotą wypowiadane przez Niego słowa: „Nie lękaj się!“. Wtedy przychodzi prawdziwa Wielkanoc.   

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

---

[1] Por. Mons. dr. Algirdas Jurevičius, „Artuma“ 2017/4 (http://www.teofilius.lt/).

Didžiojo Tridienio ir šv. Velykų iškilmių šv. Mišių ir pamaldų laikas

Verbų sekmadienis -balandžio 9 d.

Kartu su visa Bažnyčia jau pradedame švęsti tą didžią velykinę paslaptį. Šią dieną Jėzus Kristus įžengė į savo miestą – Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikels. Su nuoširdžiu tikėjimu minėdami tą išganingą jo atvykimą, ženkime paskui Viešpatį kančios ir kryžiaus keliu, kad malonės remiami, gautume dalį ir jo prisikėlime bei amžinajame gyvenime.

Šv. Mišios mūsų bažnyčioje vyks:

9.00; 10.30; 12.00 (suma).

Per kiekvienas mišias bus šventinamos verbos. Pagrindinės dienos mišios prasidės verbų šventinimu ir iškilmingu atėjimu iš šventoriaus.

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

VERBŲ SEKMADIENIS

Esame Velykų prieangyje. Lydimas džiaugsmingai šūkaujančios minios atjoja Izraelio Taikos kunigaikštis. Garsiai skelbiama Evangelija niekada nelieka nepastebėta: „Sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“ (Mt 21, 10–11). Jis įžengė kaip karalius išvaduoti Izraelio iš bet kokios vergijos. Pats Dievas atėjo išlaisvinti savo tautos iš nuodėmės jungo ir mirties. Nuo tada Viešpats Jėzus nuolat eina į žmonių gyvenimą, kad išlaisvintų žmones iš bet kokios vergovės. Jis tai daro ne vienas, bet su būriais savo mokinių, kurie džiugiai skelbia Jėzų. Mokinių būriai – tai mes, švenčiantys ir džiūgaujantys jo žmonės, Gerosios Naujienos skelbėjai.

Būti Jėzaus mokiniu yra pašaukimas ir malonė. 1893 m. Teofilius Matulionis baigė pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Jis nebuvo penketukininkas (pagal penkiabalę vertinimo sistemą), tačiau išduotame pažymėjime Nr. 519 parašyta, kad klierikas „keliamas į II kursą“. Teofilius „paties prašymu iš seminarijos atleidžiamas dėl nusilpusios sveikatos ir pašaukimo neturėjimo“[1]. Pašaukimas būti kunigu, kaip ir pašaukimas būti krikščioniu, nėra daiktas, kurį galima nešiotis kišenėje. Pašaukimas – tai visų pirma malonė, o paskui darbas, tarnavimas, skelbimas, atsidavimas – visa tai, iš ko aplinkiniai patys mato, jog „šitas žmogus turi pašaukimą“.

Apaštalas Petras, uoliausias ir karščiausias iš dvylikos, tas, kuris gindamas Jėzų nukirto užpuolikui ausį, šiam vargšeliui įsakymo vykdytojui atrodė nepajudinamą pašaukimą turintis mokinys. Tačiau Didįjį penktadienį klausydami Viešpaties Kančios istorijos išgirsime, kaip tas pats Petras per vieną naktį tris kartus garsiai pareikš, jog nepažįsta jokio Jėzaus, nėra jo mokinys ir apskritai neturi su juo nieko bendra. Kartais visą gyvenimą Bažnyčiai atidavę iškilūs kunigai, vienuoliai ar vienuolės paklausti, kaip pasirinko savo pašaukimą, atsako: „Nežinau, taip išėjo ir tiek...“. Toks paprastas atsakymas paliečia širdį.

Kiekvienam tokiam kaip apaštalas Petras, kaip pirmo kurso klierikas Teofilius, kaip tie kunigai ir vienuoliai, taip pat kiekvienam iš mūsų Jėzus yra pasakęs: „Ant jūsų „aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Arkivyskupas Teofilius, nors buvo suabejojęs savo pašaukimu, galiausiai visą gyvenimą tarnavo Bažnyčiai ir tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip liudyti Kristų.

Kristaus kančia ir mirtis, kurias Bažnyčia išgyvens šią savaitę, tepadeda mums atrasti savo giliausią pašaukimą.

---

[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 16 psl.

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

Niedziela Palmowa

Jesteśmy w przededniu Wielkiej Nocy. Otoczony tłumem wznoszącym radosne okrzyki przybywa Książę Pokoju Izraela. Donośnie głoszona Ewangelia nigdy nie bywa niezauważona: „Poruszyło się całe miasto, i pytano: „Kto to jest?”. A tłumy odpowiadały: „To jest prorok, Jezus z Nazaretu w Galilei.” (Mt 21, 10-11). Wkroczył on jak król, aby wyzwolić Izrael od wszelkiej niewoli. Sam Bóg przyszedł wyzwolić swój lud od jarzma grzechu i od śmierci. Od tamtej chwili Pan Jezus stale przychodzi w życie ludzi, aby wyzwolić ich od wszelkiej niewoli. Nie czyni tego sam jeden, tylko z zastępami swoich uczniów, którzy radośnie głoszą Jezusa. Zastępy uczniów – to my, świętujący i radujący się z Jego przyjścia ludzie, głosiciele Dobrej Nowiny.

Bycie uczniem Jezusa jest powołaniem i łaską. W 1893 r. Teofil Matulionis ukończył pierwszy rok studiów w Seminarium Duchownym w Piotrogrodzie. Nie miał on celujących ocen, jednak w zaświadczeniu nr 519 jest napisane, że kleryk „został promowany na II rok”. Teofil „na własną prośbę został zwolniony z seminarium z powodu słabego zdrowia i braku powołania”[1]. Powołanie kapłańskie, podobnie jak i chrześcijańskie, nie jest dane raz na zawsze. Powołanie – to przede wszystkim łaska, ale następnie też praca, służba, głoszenie wiary, poświęcenie – to wszystko, na podstawie czego otaczający ludzie sami widzą, że „ten człowiek ma powołanie“.

Apostoł Piotr, najbardziej pilny i żarliwy spośród dwunastu, ten, który w obronie Jezusa odciął napastnikowi ucho, mógł się wydawać temu biedaczysku, który tylko wykonywał rozkazy, uczniem o niezachwianym powołaniu. Jednak słuchając w Wielki Piątek historii o Męce Pańskiej, dowiemy się, że ten sam Piotr w ciągu jednej nocy trzy razy głośno oświadczy, że nie zna żadnego Jezusa, nie jest jego uczniem i w ogóle nie ma z nim nic wspólnego. Czasami dostojni księża, zakonnicy czy zakonnice, którzy oddali całe życie Kościołowi, zapytani o to, jak odkryli w sobie powołanie, odpowiadają: „Nie wiem, tak się stało i tyle...“. Taka zwykła odpowiedź chwyta za serce.

Każdemu takiemu, jak apostoł Piotr, jak kleryk pierwszego roku Teofil, jak ci księża czy zakonnicy, również każdemu z nas Jesus powiedział: „Na was „zbuduję Kościół mój, a bramy piekielne go nie przemogą“ (Mt 16, 18). Arcybiskup Teofil, mimo że początkowo zwątpił w swoje powołanie, ostatecznie całe życie służył Kościołowi i jest szczególnym przykładem tego, jak dawać świadectwo o Chrystusie.

Niech męka i śmierć Chrystusa, które Kościół będzie przeżywał w tym tygodniu, pomoże nam odnaleźć swoje głębokie powołanie.

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

---

[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 16.

Rekolekcijos balandžio 8 d.

Kviečiame atlikti Velykinę išpažintį balandžio 8 d. (šeštadienį). 

Šv. mišios bus aukojamos sekmadienio tvarka: 

9 val., 10.30 val., 12 val..