2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

KUN. BRONISLOVO LAURINAVIČIAUS ATMINIMUI

Kunigo Bronislovo  Laurinavičiaus gimimo
110 - osios metinės

 Trumpa biografija

1913 – 07 - 16 - gimė Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje.
1944 m. baigė Vilniaus universiteto Teologijos fakultetą ir gavo kunigo šventimus.
1944 m.- 1945 m. pirmieji kunigavimo metai Švenčionių parapijoje.
1945 m.-1948 m. dirbo Ceikinių bažnyčioje.
1948 m.- 1956 m. dirbo Kalesninkuose.
1956 m.- 1968 m. dirbo Švenčionėliuose.
1968 m. iškeltas į Adutiškio parapiją, ten dirbo iki mirties.
Nuo 1979 m. Helsinkio grupės narys.
1981 m. lapkričio 24d. žuvo paslaptingomis aplinkybėmis Žalgirio gatvėje, Vilniuje.

Liepos 16 d. 12 val. melsimės už Br. Laurinavičių.

2017 m. liepos 6 d., ketvirtadienis

2017 m. liepos 1 d., šeštadienis

Pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmių medžiaga

Birželio 25-ąją palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis. Melskime jo užtarimo sau, savo artimiesiems, visai Lietuvai ir šalims, kuriose palaimintasis dirbo.
Kviečiame prisiminti Beatifikacijos šv. Mišių ir palaimintojo Teofiliaus relikvijų kelionės į Vilnių akimirkas (feisbuke ir nuotraukos Flickr platformoje). Internete galite pažiūrėti, kaip šv. Mišias matė televizijos žiūrovai (LRT TelevizijaJAV EWTN televizijaLenkijos TRWAM televizija). Reportažus apie pal. Teofilių paskelbė Kroatijoje – Laudato TV; Vengrijoje – Bonum TV; ispanų k. Rome Reports ir daugelis kitų užsienio žiniasklaidos priemonių.
Popiežius Pranciškus sekmadienį Vatikane sakė: „Šiandien, Vilniuje, Lietuvoje, palaimintuoju skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1962 metais, kai buvo vos ne 90 metų amžiaus. Garbinkime Dievą už šio drąsaus tikėjimo ir žmogaus orumo gynėjo liudijimą. Pasveikinkime plojimu jį ir visą lietuvių tautą“(video).
Su Teofiliaus Matulionio Beatifikacijos Mišiomis baigėsi ir Lietuvos jaunimo dienos (vaizdo įrašaiįrašai feisbuke).

Informaciją parengė Živilė Peluritienė,
Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorė

2017 m. birželio 21 d., trečiadienis

Birželio 25 d. kviečiame visus į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją


DALYVIO ATMINTINĖ

  • Vykstantys į beatifikacija savarankiškai kviečiami planuoti kelionę iš anksto ir pasilikti laiko susirasti vietą automobiliui toliau nuo senamiesčio. Senamiestyje, Katedros a. prieigose, bus draudžiamas eismas. Vilniečiai prašomi naudotis viešuoju transportu.
  • Kviečiame atvykti į Katedros aikštę nuo 10 val., kada bus atidaromi sektoriai. Atvykusieji anksčiau pateks į artimesnius sektorius. 12 val. Katedros aikštėje prasidės programa. Prieš šv. Mišias vyks birželinės Švč. Jėzaus Širdies pamaldos. Šv. Mišios prasidės 14 val., baigsis 16.50 val.
Piligrimus kviečiame
  • pasiimti vandens,
  • pasirūpinti apsauga nuo saulės, lietpalčiu, jeigu numatomas lietus,
  • galima turėti sulankstomas kėdutes.
  • Prašytume į Beatifikaciją nesinešti didelių sunkių daiktų.
Prašome kiekvieną žmogų įeinant į sektorių paimti savanorio duodamą vienspalvę apyrankę, kuri bus leidimo į sektorių ženklas (sektoriai bus sužymėti apyrankių spalvomis). Taip pat įeidami gausite Beatifikacijos knygelę, kuri skirta sekti šv. Mišių eigą. Šv. Mišios bus lotynų kalba.
Kilus klausimams kreipkitės į savanorius Katedros aikštėje. Veiks Informacijos palapinė, budės greitosios pagalbos automobilis, stovės stendai su Katedros aikštės schema. Taip pat bus galimybė įsigyti katalikiškų leidinių.
Po Beatifikacijos sarkofagas su palaimintojo Teofiliaus relikvijomis bus įneštas į Katedrą, kur iki 23 val. kiekvienas galės ateiti pasimelsti Pridėjus maldingą paveikslėlį ar kitą devocionaliją prie sarkofago, ji taps trečio laipsnio relikvija.
PROGRAMA

BIRŽELIO 24 D. (ŠEŠTADIENIS)

2017-06-24 - 12:30
  • 12.30 val. – Iškilmingas Popiežiaus Legato kardinolo Angelo Amato SDB sutikimas prie Kaišiadorių rajono savivaldybės. Lietuvos Respublikos ir Vatikano valstybės vėliavų pakėlimas. Jo Eminencijos kardinolo Angelo Amato SDB pasveikinimas Kaišiadorių katedroje ir privati malda prie Garbingojo Dievo tarno Teofiliaus Matulionio palaikų – sarkofago.
  • 16.30 val. – Garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofago išlydėjimas iš Kaišiadorių katedros į Vilnių.
  • 18.00 val. – Garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofago pasitikimas prie Vilniaus arkikatedros bazilikos. Maldingas budėjimas Vilniaus arkikatedroje laukiant beatifikacijos iškilmių.

BIRŽELIO 25 D. (SEKMADIENIS)

2017-06-25 - 10:00
  • 10.00 val. – Atidaromi įėjimai į sektorius Vilniaus katedros aikštėje.
  • 12.00 val. – Pasirengimo iškilmingai liturgijai programos pradžia.
  • 14.00 val. – Iškilmingos šv. Mišios, kurių metu Garbingasis Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis bus paskelbtas Palaimintuoju. Apeigoms vadovaus Popiežiaus Legatas kardinolas Angelo Amato SDB.
  • Iki 23.00 val. – Asmeninė malda prie sarkofago su pal. Teofiliaus Matulionio relikvijomis Vilniaus arkikatedroje.

BIRŽELIO 26 D. (PIRMADIENIS)

2017-06-26 - 10:00
  • 10.00 val. – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio sarkofago išlydėjimas iš Vilniaus arkikatedros bazilikos į Kaišiadoris.
  • 11.30 val. – Palaimintojo Teofiliaus sarkofago sutikimas prie Kaišiadorių katedros.


LIETUVOS JAUNIMO DIENOS 2017


Birželio 24 D. Šeštadienis
08:00 | Registracija
11:00 | LJD atidarymas „Siemens“ arenoje
13:30 | Pietūs
15:00 | Teminiai užsiėmimai
18:30 | Vakarienė
19:30 | Gailestingumo ir šlovinimo vakaras „Siemens“ arenoje
23:00 | Nakvynė mokyklose ir šeimose
Birželio 25 D. Sekmadienis
08:00 | Pusryčiai
9:00 | Fiesta prie Baltojo tilto
11:30 | Džiaugsminga eiseną į Katedros aikštę
14:00 | Šv. Mišios Katedros aikštėje
17:00 | Pabaiga, išvykimas
http://jaunimodienos.lt/
Jei jau užsiregistravai - kas toliau:

2017 m. birželio 20 d., antradienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį


ŠVČ. TREJYBĖS IŠKILMĖ
Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.
Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.
Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

Duona ir vynas – valgis ir gėrimas – štai du galingi ženklai,kurie yra šiandienos šventės ir kiekvienos Eucharistijos atsparos taškas. Duona ir vynas daugybėje kultūrų yra ne vien žemės dovanos, garantuojančios žmogaus materialinę egzistenciją, ne vien atlyginimas už žmogaus meilę ir rūpestį „senele maitintoja“, bet ir kur kas daugiau – tai apčiuopiami bendrystės, draugystės, vienybės išraiškos ženklai. Patarlių knygos 9 skyriuje Išmintis ir Kvailybė kviečia praeivius miesto aikštėje maitintis duona ir vynu, tačiau skirtingų šeimininkių keliamipokyliai turi labai skirtingas išdavas: Dama Išmintis duoda sodrų, pilnavertį gyvenimą, o Kvailybė  Šeolo gelmes. 
Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6,56).Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują reiškia kiaurai persisunkti Jėzumi, jo gyvenimu, jo egzistencija. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai iš Jo traukti syvus savo vidinei ir išorinei gyvybei palaikyti, tapti viena su Juo, turėti jį savyje, negalėti ir nenorėti atsiriboti nuo Jo veikimo, būti Jėzaus Kristaus pagautam, kaip apie save rašo apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 12). 
Teofiliaus Matulionio laikmetis turėjo kiek kitokią Viešpaties atėjimo į žmogaus gyvenimą išraišką negu mūsų laikai. Komunijoje Jėzus tarsi ateidavo į svečius, buvo „brangus svečias“, tad reikėjo paruošti, iškuopti savo širdį (namus), papuošti ją gerais darbais ir dorybėmis, rodyti visokeriopą rūpestį brangiu svečiu ir jam patarnauti. Jeigu šiandien sakytume, kad Jėzus yra svečias mano širdyje, būtų aišku, kad jis užėjo trumpam. Mat apskritai esame laimingi ir džiaugiamės, kai sulaukiame svečių, ir (tai jokia paslaptis) nemažiau džiaugiamės, kai jie išeina. 
Jėzus nėra toks svečias ir nenori toks būti. Jis nori būti suvalgytas, išgertas, nori būti mūsų kūno ir minties dalis, kiekvieno veiksmo ir jausmo kriterijus ir paskata. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Jis gyveno savo kūnu ir krauju to žmogaus namuose, kartu statė ir remontavo bažnyčias, klausykloje kalbėjosi su atliekančiais išpažintį, sėdėjo vienutėse ir kalbėjosi su tardytojais. Šiandienos šventė būtent apie tai ir kalba – apie Dievo buvimo su žmogumi realybę, kuriai turime atsiverti. Ir, pagaliau, argi ne Dievo buvimas su žmogumi ir žmoguje daro jį palaimintuoju ir šventuoju?

Kviečiame visus birželio 25 d. 14 val. dalyvauti Teofiliaus Matulionio skelbimo palaimintuoju šventėje, kuri vyks Vilniuje, Katedros aikštėje.
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie


Chleb i wino – pokarm i napój – oto dwa wielkie znaki, które są punktem oparcia dzisiejszej uroczystości i każdej Eucharystii. Większość kultur chleb i wino traktuje nie tylko jako dary ziemi, zapewniające człowiekowi materialną egzystencję, nie tylko jako wynagrodzenie za miłość i troskę człowieka o „staruszkę żywicielkę“, ale także jako wymowne oznaki wspólnoty, przyjaźni, jedności. W rozdziale 9. Księgi Przysłów Mądrość i Głupota zapraszają przechodniów z placu miejskiego na poczęstunek chlebem i winem, jednak pokłosie każdej z tych uczt jest inne: Niewiasta Mądrość daje obfite i pełnowartościowe życie, a Głupota – głębiny Szeolu. 
W urywku z Ewangelii Jezus mówi: „Kto spożywa moje Ciało i Krew moją pije, trwa we Mnie, a Ja w nim“ (J 6, 56). Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi oznacza przeniknięcie na wskroś Jezusem, jego życiem, jego egzystencją. Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi to żywienie się Jego istotą, aby pokrzepić swoje życie psychiczne i fizyczne, zjednoczyć się z Nim, posiadać Go w sobie, trwać pod stałym Jego oddziaływaniem, aby zostać zdobytym przez Chrystusa, jak pisze o sobie apostoł Paweł (por. Flp 3, 12).
W czasach Teofila Matulionisa przyjście Boga do życia człowieka miało nieco inny wymiar niż obecnie. Podczas Komunii św. Jezus jak gdyby przychodził w gościnę, był „drogim gościem“, dlatego należało przyszykować i uprzątnąć swoje serce (dom), ozdobić je dobrymi czynami i cnotami, otaczać gościa wszelką troską i usługiwać mu. Gdybyśmy dzisiaj powiedzieli, że Jezus jest gościem w naszym sercu, oznaczałoby to, że zaszedł tu na krótko. Jesteśmy bowiem w pełni szczęśliwi i okazujemy radość, gdy goście przychodzą, ale (nie jest to tajemnicą) nie mniej się cieszymy, gdy wychodzą.
Jezus nie jest takim gościem i nie chce nim być. Chce on przyjść pod postacią pokarmu i napoju, chce stać się częścią naszego ciała i krwi, bodźcem i miarą każdego naszego czynu i uczucia. W życiu arcybiskupa Teofila Matulionisa Pan Bóg nie był gościem, który wstępuje na chwilę i wychodzi. Żył on pod postacią Ciała i Krwi w domu tego człowieka, razem budował i odnawiał kościoły, rozmawiał w konfesjonale ze spowiadającymi się, razem siedział w izolatkach i prowadził rozmowy ze śledczymi. Dzisiejsze święto mówi właśnie o tym – o realnej obecności Boga w życiu człowieka, na którą powinniśmy być otwarci. Czyż nie bycie Boga z człowiekiem i w człowieku czyni go błogosławionym i świętym?



Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl

2017 m. birželio 13 d., antradienis

2017 m. birželio 10 d., šeštadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.
Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.
Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34,6).

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

-----------------------------------------------
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie
TRÓJCA PRZENAJŚWIĘTSZA
Rozmawiając ze sobą, często się zgadzamy, że jedną z najbardziej niezrozumiałych zasad naszej wiary jest tajemnica Trójcy Przenajświętszej. Rozmawiamy i dyskutujemy o tym, w jaki sposób są powiązani ze sobą Bóg Ojciec, Syn i Duch Święty, jakie są ich wzajemne relacje, i rozchodzimy się jeszcze bardziej niepewni. Brazylijski biblista C. Mesters porównał ludzi, którzy chcą wszystko wyjaśnić i zrozumieć, z osobami niewłaściwie obchodzącymi się z telewizorem. Siadają oni wygodnie, wciskają pilot, czekają jakiś czas, telewizor jednak się nie włącza. Potem sprawdzają, czy baterie w pilocie są dobrze włożone i znów próbują. Mimo wszystko telewizor nie działa. Wówczas z niezadowoleniem odrzucają pilot na stronę i idą się zająć innymi sprawami. Teolog zapewne miał rację, mówiąc, że przede wszystkim telewizor należy podłączyć do źródła prądu.  
Tajemnicy Boga nie sposób jest pojąć, jeżeli nie jest On częścią egzystencji człowieka, jeżeli chrześcijanina nie łączą z Bogiem żywe i autentyczne więzy wiary. Proszę zwrócić uwagę, że głęboko i prawdziwie wierzących niewiele obchodzi, jak teoretycznie objaśnić tajemnicę Trójcy Przenajświętszej. Należał do nich również biskup Teofil. Głębia tajemnicy Bożej odsłoniła mu się w realiach codziennego życia: zarówno w więziennej izolatce, kiedy to przez kilka lat nie widział „ani kwiatka, ani źdźbła trawy“, jak i w tym żebraku, który sądził, że oszukał arcybiskupa, chcąc wyprosić u niego pieniądze. Później pasterz mówił: „Widocznie, jest w potrzebie“. Poświęcał on uwagę nawet śledczemu, który nocami musiał zadawać więźniowi ciągle te same pytania. Współczuł, że brakuje mu odpoczynku.
Słowem, jakiś niezmącony spokój otulał Teofila Matulionisa. Istotę jego egzystencji stanowił Bóg, a wszystko inne było błahymi sprawami codzienności, towarzyszącymi ludzkiemu bytowi. Jest oczywiste, że arcybiskup doświadczał swojego Boga tak, jak przed wielu laty przedstawił się On Mojżeszowi: „Bóg miłosierny i litościwy, cierpliwy, bogaty w łaskę i wierność“ (Wj 34,6). 
Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl

2017 m. gegužės 27 d., šeštadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS)

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1,9).
„Jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje“ (Ef 1,20).
Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. (...) Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28).
Šio sekmadienio iškilmės liturgijoje Bažnyčia skaito tris Šventojo Rašto ištraukas, kurių scenografija beveik vienoda: pakylėta, neapčiuopiama, dieviška. Apaštalų darbai pasakoja, kaip nuo Alyvų kalno Kristus kyla aukštyn, dingsta iš žemiško horizonto virš debesų, begalinėse visatos erdvėse. Apaštalas Paulius irgi piešia „vertikalų judėjimą“: iš žemėje iškasto kapo, iš mirties Kristus kyla į Dievo sostą. Kitaip tariant, iš ribotumo ir neišvengiamo sunykimo Jis žengia į gyvenimą ir begalybę. Evangelistas Matas irgi pasakoja apie Jėzų, kuriam aukštybėse duota visa valdžia, jis valdovas ten, aukštybėse, ir čia, žemėje. Kristus, žinoma, sėdi Tėvo dešinėje, tačiau jis neišėjo, nepasišalino, nepasitraukė, o keliaudamas aukštyn paliko dangų atvirą saviesiems ir pats visam laikui pasiliko su jais.
Taigi, kūrinija nėra visam laikui įsprausta į ankštus daiktų ir apčiuopiamumo rėmus, bet jai atvertos begalybės ir absoliuto perspektyvos. Tai jautė ir suprato Teofilius. 1943 m. savo pirmajame laiške tikintiesiems vyskupas Teofilius Matulionis rašė: „... Man skirta nelengva ir atsakinga pareiga vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, būti Jūsų ganytoju. Man pavesta rūpintis amžinuoju Jūsų, brangūs broliai kunigai ir mylimieji dieceziečiai, išganymu, būti Jūsų sielų atsakingiausiu pas Dievą ganytoju, Jūsų tėvu ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę...“ Iš pastarojo teksto aiškiai galima suprasti, kokį atsakomybės svorį vyskupas teikia savo tarnystei.
Anuo metu žmonės tarpusavyje persimesdavo žodeliu, kad esą „Matulionis daug iškentėjo, tai dabar popiežius jam davė vyskupystę kaip padėką“. Reikia manyti, kad popiežius mąstė daug pragmatiškiau ir patikėjo vyskupo tarnystės atsakomybę žmogui ir kunigui, kuris nesvyruodamas su tikėjimu priėmė visus dėl šios tarnystės patiriamus, žmonių ir politinės santvarkos keliamus sunkumus ir, reikia pripažinti, juos nugalėjo. Todėl vesti Dievo tautą buvo patikėta itin tvirtam vyskupui, kuris nepanikuos patirdamas stresą. Vesti Bažnyčią per kasdienybę į Kristaus danguje jai paruoštas buveines yra didelis ir sunkus darbas.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis jau regi Dievą veidas į veidą, o mums yra vienas iš didžių tikinčiųjų pavyzdžių, kaip galime siekti Dievo karalystės eidami Evangelijos ir tiesos keliu, kartu su psalmininku giedodami:
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins (Ps 23,4).

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
____________________________________________________________________________
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

WNIEBOWSTĄPIENIE PAŃSKIE

„Po tych słowach uniósł się w ich obecności w górę i obłok zabrał Go im sprzed oczu“ (Dz 1, 9).
„Wykazał on je, gdy wskrzesił go z martwych i posadził po swojej prawicy na wyżynach niebieskich“ (Ef 1, 20)
„Dana mi jest wszelka władza w niebie i na ziemi (...) A oto Ja jestem z wami przez wszystkie dni, aż do skończenia świata“ (Mt, 28).
Podczas uroczystej liturgii w tę niedzielę Kościół czyta trzy fragmenty Pisma Świętego, których scenografia jest prawie jednakowa: wzniosła, nieuchwytna, boska. W Dziejach Apostolskich opowiada się, jak Chrystus unosi się z Góry Oliwnej w górę, znika z horyzontu ziemskiego nad obłokami, w bezmiernych przestworzach wszechświata. Apostoł Paweł również rysuje „ruch pionowy“: z ziemskiego grobu, ze śmierci Chrystus unosi się na Boży tron. Innymi słowy, z ograniczenia i nieuchronnego zaniknięcia wchodzi On do życia i nieskończoności. Ewangelista Mateusz również opowiada o Jezusie, któremu na wyżynach jest dana pełna władza, jest on władcą tam, na wyżynach, i tu, na ziemi. Chrystus, oczywiście, siedzi po prawicy Ojca, jednak On nie odszedł, nie usunął się, nie wycofał, lecz idąc w górę zostawił niebo otwarte dla swoich poufałych i sam po wsze czasy został z nimi.
 Zatem więc stworzenie nie jest zamknięte na zawsze w wąskich ramach rzeczy namacalnych, lecz ma szansę na nieskończoność i perspektywę absolutu. Odczuwał to i rozumiał Teofil. W 1943 r. w swoim pierwszym liście do wiernych Teofil Matulionis pisał: „... Został mi przeznaczony niełatwy i odpowiedzialny obowiązek zarządzania diecezją koszedarską, obowiązek bycia Waszym pasterzem. Powierzono mi, drodzy bracia księża i kochani diecezjanie, troskę o Wasze wieczne zbawienie oraz funkcję najbardziej odpowiedzialnego u Boga pasterza Waszych dusz, Waszego ojca i przewodnika w wędrówce do niebieskiego królestwa wiecznego szczęścia...“ Na podstawie przytoczonego tekstu wyraźnie widzimy, jak wielkie brzemię odpowiedzialności przypisuje biskup swojej służbie. 
Ówcześni ludzie rzucali czasem słówko o tym, że ponoć „Matulionis dużo wycierpiał, dlatego teraz papież w podzięce mianował go biskupem“. Należy sądzić, że papież myślał znacznie bardziej pragmatycznie i powierzył obowiązki posługi biskupiej człowiekowi i księdzu, który bez wahania i z wiarą przyjął wszystkie związane z tą służbą trudności, czynione przez ludzi i ustrój polityczny, i należy przyznać, że je przezwyciężył. Dlatego prowadzenie ludu Bożego zostało powierzone szczególnie wytrzymałemu biskupowi, który nie będzie dramatyzował w stresowych sytuacjach. Prowadzenie Kościoła przez powszedniość do przygotowanego mu w niebie przez Chrystusa miejsca pobytu jest wielką i trudną pracą.
Arcybiskup Teofil Matulionis już ogląda oblicze Boga, dla nas zaś jest jednym z wymownych przykładów, jak można dążyć do Królestwa Bożego, idąc droga Ewangelii i prawdy oraz śpiewając razem z psalmistą:  
Chociażbym chodził ciemną doliną,
zła się nie ulęknę, bo Ty jesteś ze mną.
Twój kij i Twoja laska jest tym, co mnie pociesza (Ps 23, 4).
Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl

2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis

Pirmosios Komunijos šventė


Kviečiame į vaikų pirmosios komunijos šventę š.m. gegužės 27 d. 12 val. Švenčionėlių Šv. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje

Šv. mišios už abiturientus

Gegužės 25 d. 9 val. bažnyčioje bus aukojamos šv. mišios už abiturientus. 
Kviečiame prisijungti Švenčionėliškius ir pasimelsti už mūsų jaunimą.

2017 m. gegužės 19 d., penktadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

VI VELYKŲ SEKMADIENIS

Prelatas Stanislovas Kiškis savo knygoje apie arkivyskupą Teofilių rašo: „Turtingas Dievu“ arkiv. T. Matulionis drąsos tarnauti nestokojo. Jis tarnavo žmonėms klierikaudamas, vikaraudamas, kalėjimuose būdamas ir vyskupaudamas. Tai darė jis ne kaip profesionalas, teikiąs savo paslaugas už atlyginimą, bet kaip žmogus, kuriam rūpi kitiems padėti. Tarsi skatinamas vidinio balso, jis stengėsi būti paslaugus net ir kentėdamas. Jam kančia nebuvo tik fizinė negalia ar moralinis sukrėtimas, bet dieviškojo prado skleidimasis, kristinis pašaukimas, ėjimas Kryžiaus keliu“ (p. 216–217).
Mąstant apskritai apie visus tikrus kankinius, stebina jų stiprybė ir ramybė. Tos savybės išlieka ir išgyvenant labai nežmoniškas, netgi žiaurias situacijas. Rašoma, kad būtent tokiomis aplinkybėmis pats Kristus beveik fiziškai, juntamai padeda tikinčiajam, palaiko jį tiesiog pats dalyvaudamas kančioje ir duodamas jėgų. Kitaip būtų sunku suvokti, kaip gali žmogus neišprotėti gyvendamas vienutėje beveik septynerius metus nuolat alkanas, neturėdamas su kuo persimesti bent pora žodžių, reguliariai tardomas, niekinamas, ignoruojamas. Juk būtent taip buvo elgiamasi su Teofiliumi Matulioniu.
Vyskupas buvo „turtingas Dievu“ ir kančia jį ne tik smukdė, bet ir buvo „dieviškojo prado skleidimasis“. Visada norisi gilesnio, brandesnio tikėjimo, bet niekas nenorėtų jo stiprinti tokiu būdu, koks teko Teofiliui Matulioniui. Šio sekmadienio Evangelijos pagal Joną ištraukoje Jėzus savo vadinamajame testamente žada atsiųsti mokiniams Globėją – Šventąją Dvasią. Per šeštines Jėzus žengs į Dangų pas savo ir mūsų visų dangiškąjį Tėvą, o Sekminių dieną atsiųs mums Šventąją Dvasią – Užtarėją, Guodėją.
Apaštalas Jonas užrašė Evangeliją graikiškai. Graikų kalba Šventoji Dvasia vadinama „parakletos“. Taip buvo vadinamas advokatas, teismo procese ginantis nukentėjusįjį. Ši Dvasia – Gynėja, Užtarėja ir Globėja – siunčiama visiems tikintiems Kristų ir su jais pasilieka, jei tik žmogus atsiliepia į kvietimą su ja bendradarbiauti. Teofilius Matulionis atsiliepė ir Viešpaties padedamas ne tik ištvėrė didžiulius sunkumus, bet jų ištiktas sugebėjo rūpintis ir kitais žmonėmis. Belieka pritarti prel. Kiškio žodžiams ir pripažinti, kad tikrai arkivyskupas buvo „turtingas Dievu“. Visiems ir sau norisi linkėti darytis vis turtingesniems Dievu.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
_________________________________________________________________________________

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

VI NIEDZIELA WIELKANOCNA

Prałat Stanislovas Kiškis w swojej książce o arcybiskupie Teofilu pisze: „Bogaty w Bogu“ abp T. Matulionis miał śmiałość pełnić służbę wszędzie. Służył on ludziom, będąc klerykiem, wikarym, więźniem i biskupem. Czynił to nie jako wykonawca zawodu, który za świadczone usługi otrzymuje wynagrodzenie, lecz jako człowiek, który pomaga innym z potrzeby serca. Jakby słuchając głosu wewnętrznego, starał się on być uczynny nawet wówczas, gdy cierpiał. Męka nie była dla niego tylko fizycznym cierpieniem czy moralnym przeżyciem, lecz rozwojem pierwiastka Bożego, chrześcijańskim powołaniem, jego Drogą Krzyżową“ (s. 216–217).
Najczęściej, gdy myślimy o prawdziwych męczennikach, podziwiamy ich siłę i spokój. Te właściwości dają o sobie znać również w bardzo nieludzkich, a nawet brutalnych warunkach. Pisze się, że właśnie w takich okolicznościach człowiek wierzący odczuwa, jak sam Chrystus pomaga mu nieomalże fizycznie, wspiera go bezpośrednio, biorąc udział w cierpieniu i dając siły. Inaczej trudno by było pojąć, jak można nie postradać zmysłów, żyjąc prawie siedem lat w izolatce, głodując, nie mając z kim zamienić kilku słów, będąc systematycznie przesłuchiwanym, poniżanym, lekceważonym. Wszak właśnie tak obchodzono się z Teofilem Matulionisem.
Biskup był „bogaty w Bogu“ i cierpienie nie tylko go wyniszczało, lecz było również „rozwojem pierwiastka Bożego“. Każdy pragnie głębszej, dojrzalszej wiary, lecz nikt nie życzyłby sobie jej umacniania w taki sposób, jaki przypadł w udziale Teofilowi Matulionisowi. W urywku Ewangelii według świętego Jana na tę niedzielę Jezus w swoistym testamencie składa uczniom obietnicę posłania Opiekuna – Ducha Świętego. Na Wniebowstąpienie Pańskie Jezus odejdzie do Nieba, do swego i naszego Ojca Niebieskiego, a na Zielone Świątki pośle nam Ducha Świętego – Obrońcę i Pocieszyciela.
Apostoł Jan pisał Ewangelię po grecku. W języku greckim Duch Święty jest nazywany „parakletos“. Tak zwano adwokata, który bronił poszkodowanego podczas procesu sądowego. Ten Duch – Obrońca, Pocieszyciel i Opiekun – posyłany jest wszystkim wierzącym w Chrystusa i nie opuszcza ich, jeśli tylko przyjmują propozycję wspólnego działania. Teofil Matulionis zgodził się na nią i dzięki wsparciu Pana Boga nie tylko udźwignął olbrzymie trudności, lecz przygnieciony nimi potrafił troszczyć się również o innych ludzi. Pozostaje tylko potwierdzić słowa prał. Kiškisa i przyznać, że arcybiskup rzeczywiście był „bogaty w Bogu“. Chciałoby się życzyć również nam wszystkim, abyśmy się stawali coraz bogatsi w Bogu.



Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl

2017 m. gegužės 14 d., sekmadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį


V VELYKŲ SEKMADIENIS

„Kur aš einu, jūs žinote kelią.“ Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako:
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Niekas nenueina pas Tėvą
kitaip, kaip tik per mane.
Jeigu pažinote mane,
tai pažinsite ir mano Tėvą.
Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“ (Jn 14, 4–7).
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, – sako Jėzus mokiniams šiandienos Evangelijoje. Nėra išlikę garbingojo Teofiliaus užrašytų šių Evangelijos žodžių apmąstymų. Reikia pripažinti, kad jis apskritai rašė nedaug. Gal nebuvo plunksnos žmogus, gal nebuvo sąlygų rašyti, tačiau aišku viena –  jis iš tiesų gyveno šiais Evangelijos žodžiais. Jėzus jam buvo kelias, tiesa ir gyvenimas. Jį tikėjo ir Jį pažino labai realiai. Jėzaus veidas atspindi Tėvo bruožus, Jėzaus elgesys ir kalbos atskleidžia Tėvo požiūrį į gyvenimą, Jėzaus vaikščiojimas gatvėmis gydant ligonius ir išvarinėjant neapykantos bei skaldymo dvasias parodo Visagalio Dievo teisingumą ir gailestingumą.
Teofilius Matulionis turėjo tą gyvą, konkretų tikėjimą, kuris jam suteikė prasmę ir stiprybę. Jis siekė šventumo norėdamas būti kuo panašesnis į savo Kūrėją, kurio visus bruožus mums atskleidžia Jėzus. Kai šiandien apie ką nors pasakoma „jis – šventas žmogus“, dažniausiai turimas omenyje koks nors geraširdis, naivokas nepritapėlis, bendras pažįstamas, kuriam gyvenime nelabai pasisekė. Ir apie Teofilių panašiai kalbėjo jo kolegos. Vieni sakė, kad jis be reikalo vargsta nuoširdžiai kalbėdamasis su tikinčiaisiais prie klausyklos, kiti šaipėsi, kad lietuviams, lenkams ir latviams atskiras pamaldas laiko (mat viena kalba visiems užtektų) ir t. t. Galiausiai politinei valdžiai jis irgi buvo rakštis – nedarė jokių nuolaidų tikėjimo ir Bažnyčios reikaluose, nesileido į kompromisus, „smulkias“ išdavystes, kurias kiti vadino tiesiog laikmečio būtinybe („kitaip buvo negalima“ stiliumi).
Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio šventumas buvo tiesiog jo, kaip tikinčio žmogaus, gyvenimas, nuolatinis buvimas Kristuje ir su Kristumi, kartu su Juo keliaujant pas Tėvą. 
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
____________________________________________________________________________

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

V NIEDZIELA WIELKANOCNA

„Znacie drogę, dokąd Ja idę“. Odezwał się do niego Tomasz: „Panie, nie wiemy, dokąd idziesz, jak więc możemy znać drogę?“ Odpowiedział mu Jezus:
„Ja jestem drogą i prawdą, i życiem.
Nikt nie przychodzi do Ojca
inaczej jak tylko przeze Mnie.
Gdybyście Mnie poznali,
znalibyście i mojego Ojca.
Ale teraz już go znacie i zobaczyliście.“ (J 14, 4-7)
Ja jestem drogą i prawdą, i życiem” – mówi Jezus uczniom w dzisiejszej Ewangelii. Nie zachowały się zapisane rozmyślania czcigodnego Teofila na temat tych słów z Ewangelii. Należy przyznać, że pisał on w ogóle mało. Może nie był człowiekiem pióra, a może nie miał warunków do pisania, pewne jest jednak jedno – właśnie te słowa Ewangelii stanowiły niewątpliwie bardzo istotną część jego planów życiowych, które realizował. Drogą, prawdą i życiem był dla tego człowieka Jezus. Wiara w Boga i poznanie Boga stają się dzięki Niemu realne: cechy Ojca odbijają się w twarzy Jezusa, poglądy Ojca na życie widoczne są w zachowaniu i mowie Jezusa, sprawiedliwość i miłosierdzie Wszechmogącego ujawniają się w leczeniu przez Jezusa chorych na ulicach, rozpędzaniu duchów nienawiści i niezgody.  
Wiara Teofila Matulionisa była żywa i autentyczna, była dla niego i sensem, i siłą, i celem życia. Dążył on do świętości, chcąc być im bardziej podobny do swojego Stwórcy, którego wszystkie cechy widział w Jezusie. Gdy mówi się dziś o kimś, że „jest świętym człowiekiem“, najczęściej ma się na myśli jakiegoś dobrodusznego naiwniaczka, wspólnego znajomego, któremu niezbyt się w życiu powiodło. Podobnie koledzy charakteryzowali również Teofila. Jedni mówili, że bez potrzeby się trudzi, wkładając serce w rozmowy z wiernymi przy konfesjonale, inni wyśmiewali, że odprawia osobne nabożeństwa dla Litwinów, Polaków i Łotyszów, wystarczyłoby bowiem w jednym języku itp. Dla władzy politycznej stawał on natomiast ością w gardle – nie zgadzał się na żadne ustępstwa w sprawach wiary i Kościoła, na żadne kompromisy, „drobne“ zdrady, które inni określali jako konieczność owych czasów (w duchu „nie można było inaczej“).  
Świętość arcybiskupa Teofila Matulionisa była po prostu jego, jako człowieka wierzącego, życiem, stałym byciem z Chrystusem i w Chrystusie, podążaniem razem z Nim do Ojca.

Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl