2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Švč. Mergelė Marija Sopulingoji

       Švč. Mergelė Marija Sopulingoji, stovėdama prie Jėzaus kryžiaus, intymiai ir ištikimai prisijungė prie išganingos Sūnaus kančios ir tapo naująja Ieva. Kaip pirmoji moteris savo neklusnumu žmoniją pasmerkė mirčiai, taip ši nuostabiu klusnumu padėjo savo dieviškajam Sūnui mums grąžinti laimingo amžinojo gyvenimo galimybę.
Rugsėjo 17 d. mūsų bažnyčioje švenčiami Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios atlaidai. 


2017 m. rugsėjo 14 d., ketvirtadienis

Švenčionėlių parapijos 110-ies metų paminėjimas 2017.08.20


Kviečiame pasigrožėti akimirkomis iš parapijos 110 m. paminėjimo šventės. Nuotraukų autorius - menininkas Algis Jakštas.

Nuoroda: https://photos.app.goo.gl/WXvZ5jfvplh04BbV2

2017 m. rugsėjo 1 d., penktadienis

Rugsėjis


Kažkas pabeldė į duris,
kažkas miegot neleidžia…
Atmerkęs nuostaboj akis
matai Rugsėjo veidą



Su rugsėjo 1 - ąja sveikiname visus parapijiečius pradedant naujus mokslo ir žinių metus!  
Rugsėjo 3 d. 12 val. Šv. mišios aukojamos už mokinius, mokytojus, studentus ir visą švietimo bendruomenę. 

2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Švenčionėliškiai paminėjo 110-ąjį parapijos įkūrimo jubiliejų

Rugpjūčio 20 d. Švenčionėliškiai paminėjo 110-ąjį Šv. Edvardo parapijos įkūrimo jubiliejų. Parapijos bažnyčioje šv. Mišias aukojo Švenčionių rajono Dekanas Kunigas Medardas Čeponis, svečias iš Pabradės - Klebonas Kunigas Deimantas Braziulis ir Švenčionėlių Klebonas Kunigas Raimundas Macidulskas. 
„Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms“ sakoma šios dienos Evangelijoje. Džiugu ir malonu matyti, kaip nuoširdžiai šiandien susirinkę tikintieji meldėsi, klausėsi Dievo žodžio, nešė atnašas, skaitė skaitinius, giedojo, koncertavo, nuoširdžiai plojo atlikėjams - Švenčionėlių parapijiečiams. Bažnyčios šventoriuje - buvusios bažnyčios vietoje - pasodintas ąžuoliukas simbolizuos parapijiečių tvirtumą ir gyvą, tikinčią bendruomenę.
Ačiū parapijiečiams ir svečiams prisidėjusiems prie parapijos jubiliejaus paminėjimo, dalyvavusiems šventinėse šv. Mišiose, atlikėjams, jaunimui, parapijos pastoracinei ir ekonominei taryboms - už šventės organizavimą. 









2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

2017 m. rugpjūčio 15 d., antradienis

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ ŠVENTĖ

       Rugpjūčio 15-oji – Žolinė kitaip dar vadinama švč. Mergelės Marijos ėmimo Dangun švente. 
    Šią dieną Švenčionėlių bažnyčioje susirinkusieji gausiu apsilankymu, skaitymais iš šventojo rašto, atnašomis, giesmėmis pagerbė švč. Mergelę.


               Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių...
     Protėviai tikėjo, kad šventintos žolės gali apsaugoti namus nuo įvairių negandų, tad užėjus perkūnijai, šventinta puokšte pasmilkydavo namus.
    Tiems, kurie negalėjo atvykti į šventę – kviečiame švč. Mergelę Mariją pagerbti nuvykus į Pivašiūnų atlaidus, kurie truks iki rugpjūčio 22 d.
Nuoroda: PIVAŠIŪNAI

2017 m. rugpjūčio 13 d., sekmadienis

2017 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis

Rugpjūčio 20 d. Parapijos įkūrimo 110 -osios metinės

Kviečiame paminėti Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos įkūrimo 110 -ąsias metinės.  
       Švenčionėliai sparčiai plėtėsi nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį. 1900 m. gyventojai prašo valdžios atstovų Švenčionėliuose, prie kapinių, statyti koplyčią. Leidimas buvo gautas tik 1903 m. Bet Švenčionėlių gyventojai jau nenorėjo koplyčios, o prašė leidimo statyti bažnyčią. Artimiausia šventykla buvo už 10 km Kaltanėnuose. Tuo metu jos parapijai ir priklausė Švenčionėliai. Iki Švenčionių buvo 14 km. Susisiekimas su šiomis vietovėmis buvo blogas, o Švenčionėlių gyventojams turėti bažnyčią buvo būtinybė. Bažnyčios statybą labai palaikė ir rūpinosi Švenčionių dekanas Jonas Burba (1853-1915). Jis 1905 m. Švenčionėliuose, Vilniaus gatvės gyvenamojo namo kambarėlyje, įrengė altorių. Leidus Švenčionėliuose statyti bažnyčią, gyventojai Mylių kaime išardė svirną ir jo medieną atvežė į Švenčionėlius, kur kelias daro vingį į Kaltanėnus. Švenčionėliškiams labai nepatiko, kad bažnyčia numatyta statyti taip toli. Mėžionėlių kaimo žmonės bažnyčios statybai dovanojo 6 ha žemės sklypą, kuriame buvo ir mažos kapinaitės, dabar vadinamos Mėžionėlių kapinėmis. Kaimo gyventojai pakinkė arklius ir, pakraštyje buvo pradėta statyti medinė bažnyčia, kuri 1907 m. buvo baigta. Švenčionėliuose įsisteigė nauja parapija, savo teises įteisinusi tik 1908 metais. 

Tuometinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas baronas Eduard von der Ropp rūpinosi naujų parapijų kūrimu, tarp įkurtų buvo ir Švenčionėlių Šv. Edvardo parapija

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

KUN. BRONISLOVO LAURINAVIČIAUS ATMINIMUI

Liepos 16 d. paminėjome kunigo Bronislovo  Laurinavičiaus gimimo
110 - ąsias metinės

 Trumpa biografija

1913 – 07 - 16 - gimė Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje.
1944 m. baigė Vilniaus universiteto Teologijos fakultetą ir gavo kunigo šventimus.
1944 m.- 1945 m. pirmieji kunigavimo metai Švenčionių parapijoje.
1945 m.-1948 m. dirbo Ceikinių bažnyčioje.
1948 m.- 1956 m. dirbo Kalesninkuose.
1956 m.- 1968 m. dirbo Švenčionėliuose.
1968 m. iškeltas į Adutiškio parapiją, ten dirbo iki mirties.
Nuo 1979 m. Helsinkio grupės narys.
1981 m. lapkričio 24d. žuvo paslaptingomis aplinkybėmis Žalgirio gatvėje, Vilniuje.

Liepos 16 d. 12 val. melsimės už Br. Laurinavičių.

2017 m. liepos 6 d., ketvirtadienis

2017 m. liepos 1 d., šeštadienis

Pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmių medžiaga

Birželio 25-ąją palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis. Melskime jo užtarimo sau, savo artimiesiems, visai Lietuvai ir šalims, kuriose palaimintasis dirbo.
Kviečiame prisiminti Beatifikacijos šv. Mišių ir palaimintojo Teofiliaus relikvijų kelionės į Vilnių akimirkas (feisbuke ir nuotraukos Flickr platformoje). Internete galite pažiūrėti, kaip šv. Mišias matė televizijos žiūrovai (LRT TelevizijaJAV EWTN televizijaLenkijos TRWAM televizija). Reportažus apie pal. Teofilių paskelbė Kroatijoje – Laudato TV; Vengrijoje – Bonum TV; ispanų k. Rome Reports ir daugelis kitų užsienio žiniasklaidos priemonių.
Popiežius Pranciškus sekmadienį Vatikane sakė: „Šiandien, Vilniuje, Lietuvoje, palaimintuoju skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1962 metais, kai buvo vos ne 90 metų amžiaus. Garbinkime Dievą už šio drąsaus tikėjimo ir žmogaus orumo gynėjo liudijimą. Pasveikinkime plojimu jį ir visą lietuvių tautą“(video).
Su Teofiliaus Matulionio Beatifikacijos Mišiomis baigėsi ir Lietuvos jaunimo dienos (vaizdo įrašaiįrašai feisbuke).

Informaciją parengė Živilė Peluritienė,
Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorė

2017 m. birželio 21 d., trečiadienis

Birželio 25 d. kviečiame visus į arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją


DALYVIO ATMINTINĖ

  • Vykstantys į beatifikacija savarankiškai kviečiami planuoti kelionę iš anksto ir pasilikti laiko susirasti vietą automobiliui toliau nuo senamiesčio. Senamiestyje, Katedros a. prieigose, bus draudžiamas eismas. Vilniečiai prašomi naudotis viešuoju transportu.
  • Kviečiame atvykti į Katedros aikštę nuo 10 val., kada bus atidaromi sektoriai. Atvykusieji anksčiau pateks į artimesnius sektorius. 12 val. Katedros aikštėje prasidės programa. Prieš šv. Mišias vyks birželinės Švč. Jėzaus Širdies pamaldos. Šv. Mišios prasidės 14 val., baigsis 16.50 val.
Piligrimus kviečiame
  • pasiimti vandens,
  • pasirūpinti apsauga nuo saulės, lietpalčiu, jeigu numatomas lietus,
  • galima turėti sulankstomas kėdutes.
  • Prašytume į Beatifikaciją nesinešti didelių sunkių daiktų.
Prašome kiekvieną žmogų įeinant į sektorių paimti savanorio duodamą vienspalvę apyrankę, kuri bus leidimo į sektorių ženklas (sektoriai bus sužymėti apyrankių spalvomis). Taip pat įeidami gausite Beatifikacijos knygelę, kuri skirta sekti šv. Mišių eigą. Šv. Mišios bus lotynų kalba.
Kilus klausimams kreipkitės į savanorius Katedros aikštėje. Veiks Informacijos palapinė, budės greitosios pagalbos automobilis, stovės stendai su Katedros aikštės schema. Taip pat bus galimybė įsigyti katalikiškų leidinių.
Po Beatifikacijos sarkofagas su palaimintojo Teofiliaus relikvijomis bus įneštas į Katedrą, kur iki 23 val. kiekvienas galės ateiti pasimelsti Pridėjus maldingą paveikslėlį ar kitą devocionaliją prie sarkofago, ji taps trečio laipsnio relikvija.
PROGRAMA

BIRŽELIO 24 D. (ŠEŠTADIENIS)

2017-06-24 - 12:30
  • 12.30 val. – Iškilmingas Popiežiaus Legato kardinolo Angelo Amato SDB sutikimas prie Kaišiadorių rajono savivaldybės. Lietuvos Respublikos ir Vatikano valstybės vėliavų pakėlimas. Jo Eminencijos kardinolo Angelo Amato SDB pasveikinimas Kaišiadorių katedroje ir privati malda prie Garbingojo Dievo tarno Teofiliaus Matulionio palaikų – sarkofago.
  • 16.30 val. – Garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofago išlydėjimas iš Kaišiadorių katedros į Vilnių.
  • 18.00 val. – Garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofago pasitikimas prie Vilniaus arkikatedros bazilikos. Maldingas budėjimas Vilniaus arkikatedroje laukiant beatifikacijos iškilmių.

BIRŽELIO 25 D. (SEKMADIENIS)

2017-06-25 - 10:00
  • 10.00 val. – Atidaromi įėjimai į sektorius Vilniaus katedros aikštėje.
  • 12.00 val. – Pasirengimo iškilmingai liturgijai programos pradžia.
  • 14.00 val. – Iškilmingos šv. Mišios, kurių metu Garbingasis Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis bus paskelbtas Palaimintuoju. Apeigoms vadovaus Popiežiaus Legatas kardinolas Angelo Amato SDB.
  • Iki 23.00 val. – Asmeninė malda prie sarkofago su pal. Teofiliaus Matulionio relikvijomis Vilniaus arkikatedroje.

BIRŽELIO 26 D. (PIRMADIENIS)

2017-06-26 - 10:00
  • 10.00 val. – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio sarkofago išlydėjimas iš Vilniaus arkikatedros bazilikos į Kaišiadoris.
  • 11.30 val. – Palaimintojo Teofiliaus sarkofago sutikimas prie Kaišiadorių katedros.


LIETUVOS JAUNIMO DIENOS 2017


Birželio 24 D. Šeštadienis
08:00 | Registracija
11:00 | LJD atidarymas „Siemens“ arenoje
13:30 | Pietūs
15:00 | Teminiai užsiėmimai
18:30 | Vakarienė
19:30 | Gailestingumo ir šlovinimo vakaras „Siemens“ arenoje
23:00 | Nakvynė mokyklose ir šeimose
Birželio 25 D. Sekmadienis
08:00 | Pusryčiai
9:00 | Fiesta prie Baltojo tilto
11:30 | Džiaugsminga eiseną į Katedros aikštę
14:00 | Šv. Mišios Katedros aikštėje
17:00 | Pabaiga, išvykimas
http://jaunimodienos.lt/
Jei jau užsiregistravai - kas toliau:

2017 m. birželio 20 d., antradienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį


ŠVČ. TREJYBĖS IŠKILMĖ
Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.
Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.
Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

Duona ir vynas – valgis ir gėrimas – štai du galingi ženklai,kurie yra šiandienos šventės ir kiekvienos Eucharistijos atsparos taškas. Duona ir vynas daugybėje kultūrų yra ne vien žemės dovanos, garantuojančios žmogaus materialinę egzistenciją, ne vien atlyginimas už žmogaus meilę ir rūpestį „senele maitintoja“, bet ir kur kas daugiau – tai apčiuopiami bendrystės, draugystės, vienybės išraiškos ženklai. Patarlių knygos 9 skyriuje Išmintis ir Kvailybė kviečia praeivius miesto aikštėje maitintis duona ir vynu, tačiau skirtingų šeimininkių keliamipokyliai turi labai skirtingas išdavas: Dama Išmintis duoda sodrų, pilnavertį gyvenimą, o Kvailybė  Šeolo gelmes. 
Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6,56).Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują reiškia kiaurai persisunkti Jėzumi, jo gyvenimu, jo egzistencija. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai iš Jo traukti syvus savo vidinei ir išorinei gyvybei palaikyti, tapti viena su Juo, turėti jį savyje, negalėti ir nenorėti atsiriboti nuo Jo veikimo, būti Jėzaus Kristaus pagautam, kaip apie save rašo apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 12). 
Teofiliaus Matulionio laikmetis turėjo kiek kitokią Viešpaties atėjimo į žmogaus gyvenimą išraišką negu mūsų laikai. Komunijoje Jėzus tarsi ateidavo į svečius, buvo „brangus svečias“, tad reikėjo paruošti, iškuopti savo širdį (namus), papuošti ją gerais darbais ir dorybėmis, rodyti visokeriopą rūpestį brangiu svečiu ir jam patarnauti. Jeigu šiandien sakytume, kad Jėzus yra svečias mano širdyje, būtų aišku, kad jis užėjo trumpam. Mat apskritai esame laimingi ir džiaugiamės, kai sulaukiame svečių, ir (tai jokia paslaptis) nemažiau džiaugiamės, kai jie išeina. 
Jėzus nėra toks svečias ir nenori toks būti. Jis nori būti suvalgytas, išgertas, nori būti mūsų kūno ir minties dalis, kiekvieno veiksmo ir jausmo kriterijus ir paskata. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Jis gyveno savo kūnu ir krauju to žmogaus namuose, kartu statė ir remontavo bažnyčias, klausykloje kalbėjosi su atliekančiais išpažintį, sėdėjo vienutėse ir kalbėjosi su tardytojais. Šiandienos šventė būtent apie tai ir kalba – apie Dievo buvimo su žmogumi realybę, kuriai turime atsiverti. Ir, pagaliau, argi ne Dievo buvimas su žmogumi ir žmoguje daro jį palaimintuoju ir šventuoju?

Kviečiame visus birželio 25 d. 14 val. dalyvauti Teofiliaus Matulionio skelbimo palaimintuoju šventėje, kuri vyks Vilniuje, Katedros aikštėje.
Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie


Chleb i wino – pokarm i napój – oto dwa wielkie znaki, które są punktem oparcia dzisiejszej uroczystości i każdej Eucharystii. Większość kultur chleb i wino traktuje nie tylko jako dary ziemi, zapewniające człowiekowi materialną egzystencję, nie tylko jako wynagrodzenie za miłość i troskę człowieka o „staruszkę żywicielkę“, ale także jako wymowne oznaki wspólnoty, przyjaźni, jedności. W rozdziale 9. Księgi Przysłów Mądrość i Głupota zapraszają przechodniów z placu miejskiego na poczęstunek chlebem i winem, jednak pokłosie każdej z tych uczt jest inne: Niewiasta Mądrość daje obfite i pełnowartościowe życie, a Głupota – głębiny Szeolu. 
W urywku z Ewangelii Jezus mówi: „Kto spożywa moje Ciało i Krew moją pije, trwa we Mnie, a Ja w nim“ (J 6, 56). Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi oznacza przeniknięcie na wskroś Jezusem, jego życiem, jego egzystencją. Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi to żywienie się Jego istotą, aby pokrzepić swoje życie psychiczne i fizyczne, zjednoczyć się z Nim, posiadać Go w sobie, trwać pod stałym Jego oddziaływaniem, aby zostać zdobytym przez Chrystusa, jak pisze o sobie apostoł Paweł (por. Flp 3, 12).
W czasach Teofila Matulionisa przyjście Boga do życia człowieka miało nieco inny wymiar niż obecnie. Podczas Komunii św. Jezus jak gdyby przychodził w gościnę, był „drogim gościem“, dlatego należało przyszykować i uprzątnąć swoje serce (dom), ozdobić je dobrymi czynami i cnotami, otaczać gościa wszelką troską i usługiwać mu. Gdybyśmy dzisiaj powiedzieli, że Jezus jest gościem w naszym sercu, oznaczałoby to, że zaszedł tu na krótko. Jesteśmy bowiem w pełni szczęśliwi i okazujemy radość, gdy goście przychodzą, ale (nie jest to tajemnicą) nie mniej się cieszymy, gdy wychodzą.
Jezus nie jest takim gościem i nie chce nim być. Chce on przyjść pod postacią pokarmu i napoju, chce stać się częścią naszego ciała i krwi, bodźcem i miarą każdego naszego czynu i uczucia. W życiu arcybiskupa Teofila Matulionisa Pan Bóg nie był gościem, który wstępuje na chwilę i wychodzi. Żył on pod postacią Ciała i Krwi w domu tego człowieka, razem budował i odnawiał kościoły, rozmawiał w konfesjonale ze spowiadającymi się, razem siedział w izolatkach i prowadził rozmowy ze śledczymi. Dzisiejsze święto mówi właśnie o tym – o realnej obecności Boga w życiu człowieka, na którą powinniśmy być otwarci. Czyż nie bycie Boga z człowiekiem i w człowieku czyni go błogosławionym i świętym?



Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl

2017 m. birželio 13 d., antradienis

2017 m. birželio 10 d., šeštadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.
Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.
Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34,6).

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

-----------------------------------------------
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie
TRÓJCA PRZENAJŚWIĘTSZA
Rozmawiając ze sobą, często się zgadzamy, że jedną z najbardziej niezrozumiałych zasad naszej wiary jest tajemnica Trójcy Przenajświętszej. Rozmawiamy i dyskutujemy o tym, w jaki sposób są powiązani ze sobą Bóg Ojciec, Syn i Duch Święty, jakie są ich wzajemne relacje, i rozchodzimy się jeszcze bardziej niepewni. Brazylijski biblista C. Mesters porównał ludzi, którzy chcą wszystko wyjaśnić i zrozumieć, z osobami niewłaściwie obchodzącymi się z telewizorem. Siadają oni wygodnie, wciskają pilot, czekają jakiś czas, telewizor jednak się nie włącza. Potem sprawdzają, czy baterie w pilocie są dobrze włożone i znów próbują. Mimo wszystko telewizor nie działa. Wówczas z niezadowoleniem odrzucają pilot na stronę i idą się zająć innymi sprawami. Teolog zapewne miał rację, mówiąc, że przede wszystkim telewizor należy podłączyć do źródła prądu.  
Tajemnicy Boga nie sposób jest pojąć, jeżeli nie jest On częścią egzystencji człowieka, jeżeli chrześcijanina nie łączą z Bogiem żywe i autentyczne więzy wiary. Proszę zwrócić uwagę, że głęboko i prawdziwie wierzących niewiele obchodzi, jak teoretycznie objaśnić tajemnicę Trójcy Przenajświętszej. Należał do nich również biskup Teofil. Głębia tajemnicy Bożej odsłoniła mu się w realiach codziennego życia: zarówno w więziennej izolatce, kiedy to przez kilka lat nie widział „ani kwiatka, ani źdźbła trawy“, jak i w tym żebraku, który sądził, że oszukał arcybiskupa, chcąc wyprosić u niego pieniądze. Później pasterz mówił: „Widocznie, jest w potrzebie“. Poświęcał on uwagę nawet śledczemu, który nocami musiał zadawać więźniowi ciągle te same pytania. Współczuł, że brakuje mu odpoczynku.
Słowem, jakiś niezmącony spokój otulał Teofila Matulionisa. Istotę jego egzystencji stanowił Bóg, a wszystko inne było błahymi sprawami codzienności, towarzyszącymi ludzkiemu bytowi. Jest oczywiste, że arcybiskup doświadczał swojego Boga tak, jak przed wielu laty przedstawił się On Mojżeszowi: „Bóg miłosierny i litościwy, cierpliwy, bogaty w łaskę i wierność“ (Wj 34,6). 
Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl

2017 m. gegužės 27 d., šeštadienis

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS)

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1,9).
„Jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje“ (Ef 1,20).
Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. (...) Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28).
Šio sekmadienio iškilmės liturgijoje Bažnyčia skaito tris Šventojo Rašto ištraukas, kurių scenografija beveik vienoda: pakylėta, neapčiuopiama, dieviška. Apaštalų darbai pasakoja, kaip nuo Alyvų kalno Kristus kyla aukštyn, dingsta iš žemiško horizonto virš debesų, begalinėse visatos erdvėse. Apaštalas Paulius irgi piešia „vertikalų judėjimą“: iš žemėje iškasto kapo, iš mirties Kristus kyla į Dievo sostą. Kitaip tariant, iš ribotumo ir neišvengiamo sunykimo Jis žengia į gyvenimą ir begalybę. Evangelistas Matas irgi pasakoja apie Jėzų, kuriam aukštybėse duota visa valdžia, jis valdovas ten, aukštybėse, ir čia, žemėje. Kristus, žinoma, sėdi Tėvo dešinėje, tačiau jis neišėjo, nepasišalino, nepasitraukė, o keliaudamas aukštyn paliko dangų atvirą saviesiems ir pats visam laikui pasiliko su jais.
Taigi, kūrinija nėra visam laikui įsprausta į ankštus daiktų ir apčiuopiamumo rėmus, bet jai atvertos begalybės ir absoliuto perspektyvos. Tai jautė ir suprato Teofilius. 1943 m. savo pirmajame laiške tikintiesiems vyskupas Teofilius Matulionis rašė: „... Man skirta nelengva ir atsakinga pareiga vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, būti Jūsų ganytoju. Man pavesta rūpintis amžinuoju Jūsų, brangūs broliai kunigai ir mylimieji dieceziečiai, išganymu, būti Jūsų sielų atsakingiausiu pas Dievą ganytoju, Jūsų tėvu ir vadu šioje vargingoje kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę...“ Iš pastarojo teksto aiškiai galima suprasti, kokį atsakomybės svorį vyskupas teikia savo tarnystei.
Anuo metu žmonės tarpusavyje persimesdavo žodeliu, kad esą „Matulionis daug iškentėjo, tai dabar popiežius jam davė vyskupystę kaip padėką“. Reikia manyti, kad popiežius mąstė daug pragmatiškiau ir patikėjo vyskupo tarnystės atsakomybę žmogui ir kunigui, kuris nesvyruodamas su tikėjimu priėmė visus dėl šios tarnystės patiriamus, žmonių ir politinės santvarkos keliamus sunkumus ir, reikia pripažinti, juos nugalėjo. Todėl vesti Dievo tautą buvo patikėta itin tvirtam vyskupui, kuris nepanikuos patirdamas stresą. Vesti Bažnyčią per kasdienybę į Kristaus danguje jai paruoštas buveines yra didelis ir sunkus darbas.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis jau regi Dievą veidas į veidą, o mums yra vienas iš didžių tikinčiųjų pavyzdžių, kaip galime siekti Dievo karalystės eidami Evangelijos ir tiesos keliu, kartu su psalmininku giedodami:
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins (Ps 23,4).

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt
____________________________________________________________________________
Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

WNIEBOWSTĄPIENIE PAŃSKIE

„Po tych słowach uniósł się w ich obecności w górę i obłok zabrał Go im sprzed oczu“ (Dz 1, 9).
„Wykazał on je, gdy wskrzesił go z martwych i posadził po swojej prawicy na wyżynach niebieskich“ (Ef 1, 20)
„Dana mi jest wszelka władza w niebie i na ziemi (...) A oto Ja jestem z wami przez wszystkie dni, aż do skończenia świata“ (Mt, 28).
Podczas uroczystej liturgii w tę niedzielę Kościół czyta trzy fragmenty Pisma Świętego, których scenografia jest prawie jednakowa: wzniosła, nieuchwytna, boska. W Dziejach Apostolskich opowiada się, jak Chrystus unosi się z Góry Oliwnej w górę, znika z horyzontu ziemskiego nad obłokami, w bezmiernych przestworzach wszechświata. Apostoł Paweł również rysuje „ruch pionowy“: z ziemskiego grobu, ze śmierci Chrystus unosi się na Boży tron. Innymi słowy, z ograniczenia i nieuchronnego zaniknięcia wchodzi On do życia i nieskończoności. Ewangelista Mateusz również opowiada o Jezusie, któremu na wyżynach jest dana pełna władza, jest on władcą tam, na wyżynach, i tu, na ziemi. Chrystus, oczywiście, siedzi po prawicy Ojca, jednak On nie odszedł, nie usunął się, nie wycofał, lecz idąc w górę zostawił niebo otwarte dla swoich poufałych i sam po wsze czasy został z nimi.
 Zatem więc stworzenie nie jest zamknięte na zawsze w wąskich ramach rzeczy namacalnych, lecz ma szansę na nieskończoność i perspektywę absolutu. Odczuwał to i rozumiał Teofil. W 1943 r. w swoim pierwszym liście do wiernych Teofil Matulionis pisał: „... Został mi przeznaczony niełatwy i odpowiedzialny obowiązek zarządzania diecezją koszedarską, obowiązek bycia Waszym pasterzem. Powierzono mi, drodzy bracia księża i kochani diecezjanie, troskę o Wasze wieczne zbawienie oraz funkcję najbardziej odpowiedzialnego u Boga pasterza Waszych dusz, Waszego ojca i przewodnika w wędrówce do niebieskiego królestwa wiecznego szczęścia...“ Na podstawie przytoczonego tekstu wyraźnie widzimy, jak wielkie brzemię odpowiedzialności przypisuje biskup swojej służbie. 
Ówcześni ludzie rzucali czasem słówko o tym, że ponoć „Matulionis dużo wycierpiał, dlatego teraz papież w podzięce mianował go biskupem“. Należy sądzić, że papież myślał znacznie bardziej pragmatycznie i powierzył obowiązki posługi biskupiej człowiekowi i księdzu, który bez wahania i z wiarą przyjął wszystkie związane z tą służbą trudności, czynione przez ludzi i ustrój polityczny, i należy przyznać, że je przezwyciężył. Dlatego prowadzenie ludu Bożego zostało powierzone szczególnie wytrzymałemu biskupowi, który nie będzie dramatyzował w stresowych sytuacjach. Prowadzenie Kościoła przez powszedniość do przygotowanego mu w niebie przez Chrystusa miejsca pobytu jest wielką i trudną pracą.
Arcybiskup Teofil Matulionis już ogląda oblicze Boga, dla nas zaś jest jednym z wymownych przykładów, jak można dążyć do Królestwa Bożego, idąc droga Ewangelii i prawdy oraz śpiewając razem z psalmistą:  
Chociażbym chodził ciemną doliną,
zła się nie ulęknę, bo Ty jesteś ze mną.
Twój kij i Twoja laska jest tym, co mnie pociesza (Ps 23, 4).
Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl