PARAPIJAI 110

Rugpjūčio 20 d. Parapijos įkūrimo 110 -osios metinės

Kviečiame paminėti Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos įkūrimo 110 -ąsias metinės.  

       Švenčionėliai sparčiai plėtėsi nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį. 1900 m. gyventojai prašo valdžios atstovų Švenčionėliuose, prie kapinių, statyti koplyčią. Leidimas buvo gautas tik 1903 m. Bet Švenčionėlių gyventojai jau nenorėjo koplyčios, o prašė leidimo statyti bažnyčią. Artimiausia šventykla buvo už 10 km Kaltanėnuose. Tuo metu jos parapijai ir priklausė Švenčionėliai. Iki Švenčionių buvo 14 km. Susisiekimas su šiomis vietovėmis buvo blogas, o Švenčionėlių gyventojams turėti bažnyčią buvo būtinybė. Bažnyčios statybą labai palaikė ir rūpinosi Švenčionių dekanas Jonas Burba (1853-1915). Jis 1905 m. Švenčionėliuose, Vilniaus gatvės gyvenamojo namo kambarėlyje, įrengė altorių. Leidus Švenčionėliuose statyti bažnyčią, gyventojai Mylių kaime išardė svirną ir jo medieną atvežė į Švenčionėlius, kur kelias daro vingį į Kaltanėnus. Švenčionėliškiams labai nepatiko, kad bažnyčia numatyta statyti taip toli. Mėžionėlių kaimo žmonės bažnyčios statybai dovanojo 6 ha žemės sklypą, kuriame buvo ir mažos kapinaitės, dabar vadinamos Mėžionėlių kapinėmis. Kaimo gyventojai pakinkė arklius ir, pakraštyje buvo pradėta statyti medinė bažnyčia, kuri 1907 m. buvo baigta. Švenčionėliuose įsisteigė nauja parapija, savo teises įteisinusi tik 1908 metais. 

Tuometinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas baronas Eduard von der Ropp rūpinosi naujų parapijų kūrimu, tarp įkurtų buvo ir Švenčionėlių Šv. Edvardo parapija. 

KUN. BRONISLOVO LAURINAVIČIAUS ATMINIMUI

Liepos 16 d. paminėjome kunigo Bronislovo  Laurinavičiaus gimimo

110 - ąsias metinės

 Trumpa biografija

1913 – 07 - 16 - gimė Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje.

1944 m. baigė Vilniaus universiteto Teologijos fakultetą ir gavo kunigo šventimus.

1944 m.- 1945 m. pirmieji kunigavimo metai Švenčionių parapijoje.

1945 m.-1948 m. dirbo Ceikinių bažnyčioje.

1948 m.- 1956 m. dirbo Kalesninkuose.

1956 m.- 1968 m. dirbo Švenčionėliuose.

1968 m. iškeltas į Adutiškio parapiją, ten dirbo iki mirties.

Nuo 1979 m. Helsinkio grupės narys.

1981 m. lapkričio 24d. žuvo paslaptingomis aplinkybėmis Žalgirio gatvėje, Vilniuje.

Liepos 16 d. 12 val. melsimės už Br. Laurinavičių.

Pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmių medžiaga

Birželio 25-ąją palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis. Melskime jo užtarimo sau, savo artimiesiems, visai Lietuvai ir šalims, kuriose palaimintasis dirbo.

Kviečiame prisiminti Beatifikacijos šv. Mišių ir palaimintojo Teofiliaus relikvijų kelionės į Vilnių akimirkas (feisbuke ir nuotraukos Flickr platformoje). Internete galite pažiūrėti, kaip šv. Mišias matė televizijos žiūrovai (LRT Televizija, JAV EWTN televizija, Lenkijos TRWAM televizija). Reportažus apie pal. Teofilių paskelbė Kroatijoje – Laudato TV; Vengrijoje – Bonum TV; ispanų k. Rome Reports ir daugelis kitų užsienio žiniasklaidos priemonių.

Popiežius Pranciškus sekmadienį Vatikane sakė: „Šiandien, Vilniuje, Lietuvoje, palaimintuoju skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis, nužudytas iš neapykantos tikėjimui 1962 metais, kai buvo vos ne 90 metų amžiaus. Garbinkime Dievą už šio drąsaus tikėjimo ir žmogaus orumo gynėjo liudijimą. Pasveikinkime plojimu jį ir visą lietuvių tautą“(video).

Su Teofiliaus Matulionio Beatifikacijos Mišiomis baigėsi ir Lietuvos jaunimo dienos (vaizdo įrašai, įrašai feisbuke).

Informaciją parengė Živilė Peluritienė,
Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorė

LIETUVOS JAUNIMO DIENOS 2017

Birželio 24 D. Šeštadienis

08:00 | Registracija

11:00 | LJD atidarymas „Siemens“ arenoje

13:30 | Pietūs

15:00 | Teminiai užsiėmimai

18:30 | Vakarienė

19:30 | Gailestingumo ir šlovinimo vakaras „Siemens“ arenoje

23:00 | Nakvynė mokyklose ir šeimose

Birželio 25 D. Sekmadienis

08:00 | Pusryčiai

9:00 | Fiesta prie Baltojo tilto

11:30 | Džiaugsminga eiseną į Katedros aikštę

14:00 | Šv. Mišios Katedros aikštėje

17:00 | Pabaiga, išvykimas
http://jaunimodienos.lt/
Jei jau užsiregistravai - kas toliau:

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

ŠVČ. TREJYBĖS IŠKILMĖ

Tarpusavyje kalbėdamiesi dažnai sutariame, kad vienas nesuprantamiausių mūsų tikėjimo dalykų yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Kalbame, diskutuojame apie tai, kaip susiję Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kokie jų tarpusavio santykiai, ir išsiskirstome dar labiau susipainioję. Brazilijos biblistas C. Mesters‘as tuos, kurie nori viską išsiaiškinti ir suprasti, palygino su žmonėmis, neteisingai žiūrinčiais televizorių. Jie patogiai atsisėda, spaudo nuotolinio valdymo pultelį, truputį palaukia, tačiau televizorius neįsijungia. Tada patikrina, ar į pultelį gerai įstatyti elementai, ir vėl bando. Vis tiek neveikia. Tada murmėdami numeta pultelį į šoną ir užsiima kitais reikalais. Teologas greičiausiai buvo teisus sakydamas, kad pirmiausia reikėjo televizorių prijungti prie elektros srovės.

Dievo paslapties neįmanoma suprasti, jeigu Jis nėra žmogaus egzistencijos dalis, jei krikščionio ir jo Viešpaties nesieja gyvas, tikras tikėjimo ryšys. Atkreipkite dėmesį, kad giliai, gyvai tikintys mažai rūpinasi, kaip, pavyzdžiui, teoriškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį. Toks buvo ir vyskupas Teofilius. Jam Dievo paslapties gelmė atsiskleidė kasdienio gyvenimo realybėje: ir kalėjimo vienutėje, keletą metų nematant „nei gėlelės, nei žolelės“, ir tame vargetoje, kuris manė apgavęs arkivyskupą, kad išprašytų pinigų. Paskui ganytojas sakydavo: „Matyt, jam reikia.“ Pastebėdavo jis net ir tardytoją, kuris naktimis kaliniui turėdavo užduoti vis tuos pačius klausimus. Užjausdavo, kad šis nepakankamai pailsi.

Žodžiu, kažkokia nenusakoma ramybė gaubė Teofilių Matulionį. Jo egzistencijos ašis buvo Dievas, o visa kita tebuvo tarsi kasdienybės smulkmenos, būdingos žmogiškai egzistencijai. Akivaizdu, kad arkivyskupas išgyveno savo Viešpatį taip, kaip šis prieš daugybę metų jau buvo prisistatęs Mozei: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

Duona ir vynas – valgis ir gėrimas – štai du galingi ženklai,kurie yra šiandienos šventės ir kiekvienos Eucharistijos atsparos taškas. Duona ir vynas daugybėje kultūrų yra ne vien žemės dovanos, garantuojančios žmogaus materialinę egzistenciją, ne vien atlyginimas už žmogaus meilę ir rūpestį „senele maitintoja“, bet ir kur kas daugiau – tai apčiuopiami bendrystės, draugystės, vienybės išraiškos ženklai. Patarlių knygos 9 skyriuje Išmintis ir Kvailybė kviečia praeivius miesto aikštėje maitintis duona ir vynu, tačiau skirtingų šeimininkių keliamipokyliai turi labai skirtingas išdavas: Dama Išmintis duoda sodrų, pilnavertį gyvenimą, o Kvailybė – Šeolo gelmes. 

Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6,56).Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują reiškia kiaurai persisunkti Jėzumi, jo gyvenimu, jo egzistencija. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują – tai iš Jo traukti syvus savo vidinei ir išorinei gyvybei palaikyti, tapti viena su Juo, turėti jį savyje, negalėti ir nenorėti atsiriboti nuo Jo veikimo, būti Jėzaus Kristaus pagautam, kaip apie save rašo apaštalas Paulius (plg. Fil 3, 12). 

Teofiliaus Matulionio laikmetis turėjo kiek kitokią Viešpaties atėjimo į žmogaus gyvenimą išraišką negu mūsų laikai. Komunijoje Jėzus tarsi ateidavo į svečius, buvo „brangus svečias“, tad reikėjo paruošti, iškuopti savo širdį (namus), papuošti ją gerais darbais ir dorybėmis, rodyti visokeriopą rūpestį brangiu svečiu ir jam patarnauti. Jeigu šiandien sakytume, kad Jėzus yra svečias mano širdyje, būtų aišku, kad jis užėjo trumpam. Mat apskritai esame laimingi ir džiaugiamės, kai sulaukiame svečių, ir (tai jokia paslaptis) nemažiau džiaugiamės, kai jie išeina. 

Jėzus nėra toks svečias ir nenori toks būti. Jis nori būti suvalgytas, išgertas, nori būti mūsų kūno ir minties dalis, kiekvieno veiksmo ir jausmo kriterijus ir paskata. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime Dievas nebuvo svečias, kuris trumpam ateina ir išeina. Jis gyveno savo kūnu ir krauju to žmogaus namuose, kartu statė ir remontavo bažnyčias, klausykloje kalbėjosi su atliekančiais išpažintį, sėdėjo vienutėse ir kalbėjosi su tardytojais. Šiandienos šventė būtent apie tai ir kalba – apie Dievo buvimo su žmogumi realybę, kuriai turime atsiverti. Ir, pagaliau, argi ne Dievo buvimas su žmogumi ir žmoguje daro jį palaimintuoju ir šventuoju?

Kviečiame visus birželio 25 d. 14 val. dalyvauti Teofiliaus Matulionio skelbimo palaimintuoju šventėje, kuri vyks Vilniuje, Katedros aikštėje.

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

Chleb i wino – pokarm i napój – oto dwa wielkie znaki, które są punktem oparcia dzisiejszej uroczystości i każdej Eucharystii. Większość kultur chleb i wino traktuje nie tylko jako dary ziemi, zapewniające człowiekowi materialną egzystencję, nie tylko jako wynagrodzenie za miłość i troskę człowieka o „staruszkę żywicielkę“, ale także jako wymowne oznaki wspólnoty, przyjaźni, jedności. W rozdziale 9. Księgi Przysłów Mądrość i Głupota zapraszają przechodniów z placu miejskiego na poczęstunek chlebem i winem, jednak pokłosie każdej z tych uczt jest inne: Niewiasta Mądrość daje obfite i pełnowartościowe życie, a Głupota – głębiny Szeolu. 

W urywku z Ewangelii Jezus mówi: „Kto spożywa moje Ciało i Krew moją pije, trwa we Mnie, a Ja w nim“ (J 6, 56). Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi oznacza przeniknięcie na wskroś Jezusem, jego życiem, jego egzystencją. Spożywanie Jego Ciała i picie Jego Krwi to żywienie się Jego istotą, aby pokrzepić swoje życie psychiczne i fizyczne, zjednoczyć się z Nim, posiadać Go w sobie, trwać pod stałym Jego oddziaływaniem, aby zostać zdobytym przez Chrystusa, jak pisze o sobie apostoł Paweł (por. Flp 3, 12).

W czasach Teofila Matulionisa przyjście Boga do życia człowieka miało nieco inny wymiar niż obecnie. Podczas Komunii św. Jezus jak gdyby przychodził w gościnę, był „drogim gościem“, dlatego należało przyszykować i uprzątnąć swoje serce (dom), ozdobić je dobrymi czynami i cnotami, otaczać gościa wszelką troską i usługiwać mu. Gdybyśmy dzisiaj powiedzieli, że Jezus jest gościem w naszym sercu, oznaczałoby to, że zaszedł tu na krótko. Jesteśmy bowiem w pełni szczęśliwi i okazujemy radość, gdy goście przychodzą, ale (nie jest to tajemnicą) nie mniej się cieszymy, gdy wychodzą.

Jezus nie jest takim gościem i nie chce nim być. Chce on przyjść pod postacią pokarmu i napoju, chce stać się częścią naszego ciała i krwi, bodźcem i miarą każdego naszego czynu i uczucia. W życiu arcybiskupa Teofila Matulionisa Pan Bóg nie był gościem, który wstępuje na chwilę i wychodzi. Żył on pod postacią Ciała i Krwi w domu tego człowieka, razem budował i odnawiał kościoły, rozmawiał w konfesjonale ze spowiadającymi się, razem siedział w izolatkach i prowadził rozmowy ze śledczymi. Dzisiejsze święto mówi właśnie o tym – o realnej obecności Boga w życiu człowieka, na którą powinniśmy być otwarci. Czyż nie bycie Boga z człowiekiem i w człowieku czyni go błogosławionym i świętym?

Więcej informacji na www.teofilius.lt/pl