Švenčionėliai
sparčiai plėtėsi nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį ir pastačius
geležinkelio stotį. 1900 m. gyventojai prašo valdžios atstovų Švenčionėliuose,
prie kapinių, statyti koplyčią. Leidimas buvo gautas tik 1903 m. Bet Švenčionėlių
gyventojai jau nenorėjo koplyčios, o prašė leidimo statyti bažnyčią.
Artimiausia šventykla buvo už 10 km Kaltanėnuose. Tuo metu jos parapijai ir
priklausė Švenčionėliai. Iki Švenčionių buvo 14 km. Susisiekimas su šiomis
vietovėmis buvo blogas, o Švenčionėlių gyventojams turėti bažnyčią buvo
būtinybė. Bažnyčios statybą labai palaikė ir rūpinosi Švenčionių dekanas Jonas
Burba (1853-1915). Jis 1905 m. Švenčionėliuose, Vilniaus gatvės gyvenamojo namo
kambarėlyje, įrengė altorių. Leidus Švenčionėliuose statyti bažnyčią,
gyventojai Mylių kaime išardė svirną ir jo medieną atvežė į Švenčionėlius, kur
kelias daro vingį į Kaltanėnus. Švenčionėliškiams labai nepatiko, kad bažnyčia
numatyta statyti taip toli. Mėžionėlių kaimo žmonės bažnyčios statybai dovanojo
6 ha žemės sklypą, kuriame buvo ir mažos kapinaitės, dabar vadinamos Mėžionėlių
kapinėmis. Kaimo gyventojai pakinkė arklius ir, pakraštyje buvo pradėta statyti
medinė bažnyčia, kuri 1907 m. buvo baigta. Švenčionėliuose įsisteigė nauja
parapija, savo teises įteisinusi tik 1908 metais.
Tuometinis Vilniaus
arkivyskupas metropolitas baronas Eduard von der Ropp rūpinosi naujų parapijų
kūrimu, tarp įkurtų buvo ir Švenčionėlių Šv. Edvardo parapija.
