Liepos 17 d. Švenčionėlių Šv. Mergelės
Marijos Sopulingosios bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už šviesios atminties
kunigą Bronislovą Laurinavičių
minint jo 102-ąsias gimimo metines.
Bronius Laurinavičius - Lenkijos kariuomenės kareivis. Lodzė, 1938 m.
Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 16
d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje. Įstojo į Vilniaus gimnaziją. Paskui
tarnavo lenkų kariuomenėje. Atitarnavęs stojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją
baigė ir 1944 m. Ir buvo įšventintas kunigu. Po to vienerius metus buvo vikaru
Švenčionyse, vėliau kunigavo Ceikiniuose. Ten dirbdamas sunkiomis pokario
sąlygomis atnaujinimo ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. 1948 – 1956 m. Paskirtas į
Kalesninkus o 1956 metais - į Švenčionėlius. Atvykęs į Švenčionėlius rado senąją
bažnytėlę kuri buvo maža, o ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo
berželiai. Naujasis klebonas ėmėsi drąsaus žygio – pabaigti statyti pradėtą
bažnyčią. Po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų
delegacijomis po aukščiausios sovietinės valdžios instancijas, prašant įvairių
leidimų ir medžiagų, bažnyčia buvo užbaigta 1959 m. ir pašventinta. Ne visiems
patiko kunigo užsispyrimas ir darbai, todėl 1968 m. kun. B. Laurinavičius buvo
iškeltas į Adutiškį. Lakštingalėle, mažas paukšteli,Kodėl nečiulbi ankstų rytelį?Kaip aš čiulbėsiu ankstų
rytelį, -Piemens išdraskė mano
lizdelį... Šiomis eilėmis kun. Br.
Laurinavičius atsisveikino su Švenčionėlių parapijiečias prieš išvykdamas į
kitą paskyrimo vietą. Visur, kur jis kunigavo, kvietė vaikus prie
altoriaus, nepaisydamas valdžios grasinimų. Vaikai ne tik būdavo pamaldose, bet
ir patarnaudavo šv. Mišioms, dalyvaudavo procesijose. Kun. B. Laurinavičius yra
rašęs daug pareiškimų, nukreiptų prieš sovietinę valdžią, kurie buvo
išspausdinti pogrindžio spaudoje – „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios Kronikoje“.
Vysk. Jonas Boruta apie jį taip atsiliepia: „Kunigo Bronislovo Laurinavičiaus vardas yra tapęs simboliu – tai švyturys ateistinės priespaudos tamsoje. Jį prisimename kaip drąsų tikėjimo išpažinėją – kai daugelis susigūžę slėpdavosi, B.Laurinavičius drąsiai viešumoje pasirodydavo su kunigo sutana. Kai daugelis laužė galvas, kaip neužkabinti suįžūlėjusios ateistinės valdžios, jis drąsiai pasisakydavo savo pamoksluose už tikėjimo ir sąžinės laisvę, rašydavo į Maskvą pareiškimus gindamas žmogaus teises. Tie pareiškimai – tai ištisi tomai, kuriuose suregistruoti mūsų tautos iškentėti vargai. Jis ir vienintelės tais sunkiais laikais pastatytos ir pašventintos bažnyčios Švenčionėliuose statytojas, už šį „nusikalstamą“ žygdarbį ateistinės valdžios sprendimu iškeltas į kitą parapiją. Jis – Gervėčių lietuvių vaikas, kovotojas už Vilnijos lietuvių teises, pokario metais įvedęs lietuviškas pamaldas Kalesninkų parapijos bažnyčioje, Lietuvos Helsinkio grupės narys. Kaip jo reikėtų šiandien! Jo dvasia gyva, jo gyvenimas ir pasiaukojimas geriausias pamokslas, iššūkis šių dienų krikščioniui, Lietuvos jaunimui – kaip net sunkiausiomis sąlygomis įprasminti savo gyvenimą, tarnaujant Dievui ir Tėvynei“. („Lietuvos aidas“, 1991 m. lapkričio 23 d. Nr.235)
Šaltiniai:Lietuvos katalikų bažnyčios kronika; Elektroninis laikraštis „Voruta“; Laikraštis „XXI amžius“.
Vysk. Jonas Boruta apie jį taip atsiliepia: „Kunigo Bronislovo Laurinavičiaus vardas yra tapęs simboliu – tai švyturys ateistinės priespaudos tamsoje. Jį prisimename kaip drąsų tikėjimo išpažinėją – kai daugelis susigūžę slėpdavosi, B.Laurinavičius drąsiai viešumoje pasirodydavo su kunigo sutana. Kai daugelis laužė galvas, kaip neužkabinti suįžūlėjusios ateistinės valdžios, jis drąsiai pasisakydavo savo pamoksluose už tikėjimo ir sąžinės laisvę, rašydavo į Maskvą pareiškimus gindamas žmogaus teises. Tie pareiškimai – tai ištisi tomai, kuriuose suregistruoti mūsų tautos iškentėti vargai. Jis ir vienintelės tais sunkiais laikais pastatytos ir pašventintos bažnyčios Švenčionėliuose statytojas, už šį „nusikalstamą“ žygdarbį ateistinės valdžios sprendimu iškeltas į kitą parapiją. Jis – Gervėčių lietuvių vaikas, kovotojas už Vilnijos lietuvių teises, pokario metais įvedęs lietuviškas pamaldas Kalesninkų parapijos bažnyčioje, Lietuvos Helsinkio grupės narys. Kaip jo reikėtų šiandien! Jo dvasia gyva, jo gyvenimas ir pasiaukojimas geriausias pamokslas, iššūkis šių dienų krikščioniui, Lietuvos jaunimui – kaip net sunkiausiomis sąlygomis įprasminti savo gyvenimą, tarnaujant Dievui ir Tėvynei“. („Lietuvos aidas“, 1991 m. lapkričio 23 d. Nr.235)
minėjim
