Vasario 5 - Šv. Agota

   

   Mažai ką žinome Apie Agotos gyvenimą. Kilusi ji iš Sicilijos miesto Katanijos. Tikriausiai apie 250-uosius metus buvo nukankinta dėl tikėjimo į Kristų. Legenda pasakoja, kad ši aukštos kilmės mergina nesutiko tekėti už miesto prefekto Kvintijano, kuris buvo ne tik pagonis, bet ir negarbingas žmogus. Už tai susilaukė grasinimų ir galiausiai - persekiojimo. Įmesta į kalėjimą neatsisakė savo tikėjimo. Prefektas įsakė jai nupjauti krūtis, tačiau naktį pasirodęs šv. Petras užgydė jos žaizdas. Vis tik jos persekiotojai nepaliko ramybėje ir kitą dieną po žiaurių kankinimų Agota mirė. Taigi  Agota tikrai buvo visai jauna.

     Ši mergina nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu ir, greičiausiai, labai greitai išplito. Tai patvirtina ir faktas, kad jos vardas pateko tarp nedaugelio šventųjų, minimų Mišių Eucharistinėje maldoje. Šeštame amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje jau iškilo jos vardo bažnyčia. Žinoma, labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje, Katanijoje. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų. Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos dieną šventinti duoną ir vandenį, - kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir nelaimių. Be abejo, šis paprotys siejasi su jau minėtu Katanijos išgelbėjimu nuo degančios ugnikalnio lavos. Agotos gyvenimas iškalbingai liudija ir apie kitą ugnį, kuriai šventoji taip pat neleido užsiliepsnoti. Mergystė, kurią gynė Agota, bei jos kankinystė - didžiausias pasiaukojimas dėl Kristaus, saugantis kiekvieną žmonių bendruomenę nuo žemų aistrų ir nuodėmės gaisro.

     Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk “kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671). Tai ir yra svarbiausia - kad pasitikėtume ne duona, ne kreida, žvakėmis ar dar kuo nors, bet geruoju Viešpačiu, į kurį kreiptis tie daiktai vienaip ar kitaip paskatina. 

Vysk. Lionginas Virbalas SJ

Grabnyčios

     Kristaus Paaukojimo šventė Lietuvoje dažniausiai vadinama Grabnyčiomis. Matyt, šis pavadinimas kilęs iš grabnyčių (graudulinės) žvakės pavadinimo. Ši žvakė bažnyčiose šventinama vasario 2 d.Šventės pavadinimas neatskleidžia jos esmės, ir dažniausiai jis nukreipia mintis į momentus, kai grabnyčių žvakė uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje.
     Ką iš tiesų reiškia Grabnyčios?
Kristaus Paaukojimo šventė grąžina mus į tą laiką, kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmogiškiems įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios. Ši auka – kūdikio Jėzaus paaukojimas šventykloje - vėliau tobulai išsiskleidžia Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinyje. Tai liudija ir pranašas Simeonas šventykloje sutiktame kūdikyje atpažinęs ilgai lauktą Mesiją. Simeonas vadina jį „šviesa pagonims apšviesti“, „išgelbėjimu“, tačiau ir „prieštaravimo ženklu“, dėl kurio Marijos „sielą pervers kalavijas“ (plg. Lk 2,30-34). Todėl praėjus keturiasdešimčiai dienų po Kalėdų – Jėzaus gimimo šventės – Bažnyčia švenčia Kristaus Paaukojimo slėpinį, kuriame nujaučiame ir Didžiojo Penktadienio skausmą, ir Velykų džiaugsmą.
     Rytų tradicijoje ši diena dar vadinama Susitikimo švente,  nes sakralioje Jeruzalės šventyklos erdvėje susitinka Dievo malonė ir išrinktosios tautos lūkesčiai.
Tikinčiųjų bendruomenė šioje šventėje įžvelgia ir Kristaus kaip Sužadėtinio atėjimą pas Sužadėtinę – Bažnyčią, kuri uždegusi žvakes laukia ir budi...
      Šią dieną yra šventinamos žvakės, kurios krikščionims simbolizuoja Kristų, Jo pergalę prieš mirtį ir visas tamsiąsias jėgas. Minėdami Kristaus Paaukojimą šventykloje, mes švenčiame ir Dievui pašvęsto gyvenimo slėpinį – pasišventimą Kristaus, Mergelės Marijos ir kiekvieno, savo gyvenimą paaukojusio Jėzui, kad ateitų Dievo Karalystė.
     Nuo 1997 m. per Grabnyčias yra švenčiama ir Dievui Pašvęsto Gyvenimo diena. Tokiu būdu Bažnyčia dėkoja Dievui už pašvęsto gyvenimo dovaną, pripažįsta jo vertę ir svarbą visos Dievo tautos akivaizdoje ir suteikia progą patiems pašvęstiesiems, t.y. vienuolijų ir kitų pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, drauge dėkoti Dievui už nuostabius darbus, kuriuos Jis nuveikė kiekvieno gyvenime, bei dar kartą atnaujinti savąjį „taip“.

                                                                                                                                        straipsnio autorė Ligita Ryliškytė

Atsinaujinimo Diena Kaune Sausio 26 d. (sekmadienį)

Šventinis koncertas

Ačiū Trims karaliams ir jaunimui papuošus šventę gražiais pasirodymais, vaidinimu, palinkėjimais. Renginio nuotraukas rasite galerijoje arba spauskite šią nuorodą "Bernelis gimė Betliejuj"

Naujas dalykas

Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? 

Iz 43, 19

     Dažnai eini sena vaga. Nors tau nusibodo, bet bijai pasukti į šalį. Tau geriau jausti saugų nuobodulį, negu su širdies virpuliu vaikščioti ant bedugnės krašto. Vienodumas suteikia komfortą - nors nepatinka, bet pažįstama.

     Dievas tave sukūrė, trokštantį įvairovės ir skirtingumų. Gyvenime reikia naujumo. Baigiantis šiai dienai ir metams, pasiryžk įžengti į naują dalyką, kurį tau sukūrė Dievas. Ir nepamiršk džiaugtis!

Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro GRUŠO 2013 m. kalėdinis laiškas

Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, Tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto. Išm 18, 14–15

Brangūs tikintieji,per Adventą išgyvenome laukimo laikotarpį. Sulaukę šv. Kalėdų, dar kartą mintimis aplankykime vieną šeimą. Šioje šeimoje – darbininkas tėvas, savo rankomis uždirbantis duonai, jauna mama ir kūdikis. Regis, niekuo neišsiskirianti šeima, tačiau joje išsiskleidė neapsakoma Dievo meilė žmonijai. Būtų per drąsu teigti, kad ši šeima nepatyrė nerimo dėl ateities, nebuvo nesutarimų, netikėtų ir nelabai malonių įvykių. Per drąsu sakyti, kad ši šeima buvo gerai aprūpinta ir visko turėjo sočiai. Ir šiandien mūsų aplinkoje daug tokių šeimų, kurios patiria sudėtingų gyvenimo išbandymų.

Šiandienėje visuomenėje dažnai pirmenybę teikiame asmeniniams poreikiams ir teisėms, bet ne šeimai. Žmogiški santykiai ima irti, vos tik susiduriama su problemomis. Visur persismelkęs laikinumas diktuoja problemų sprendimo būdą – išeiti, palikti sunkumus. Net ir Juozapas svarstė galimybę atleisti Mariją. Tačiau nepasirinko šios jam lengviausios išeities. Juozapas, skyręs laiko svarstymams ir išgirdęs Dievo balsą, apsisprendė priimti Jėzų ir auginti kaip savo sūnų. Kiek motinų ir tėvų apsisprendžia laukti pradėto kūdikio, net ir jausdami nerimą dėl ateities? Kiek šeimų šiandien yra atviros gyvybės dovanai? Kiekvienas kūdikis į pasaulį ateina Kalėdų nakties Kristaus veidu.

Tegul Kristus gimsta mūsų bendrystėje su kitu. Šiandien taip reikia dėmesingumo, supratimo ir atleidimo mūsų šeimose ir visuomenėje. Skirtingos pažiūros, nevienoda materialinė, socialinė padėtis ir koncentravimasis į savąjį „aš“ silpnina šeimos ryšius, veda į susvetimėjimą ir vienatvę. Šeimose tiek daug sužeistų žmonių: ligotų, vienišų, nesuprastų. Vis labiau izoliuojama vyresnioji karta, kuri yra istorijos sergėtoja. Tegul ir tie, kurie gyvena šalia, mums nematomą gyvenimą, tampa artimi. Su dėmesingumu ir supratimu pamatykime greta esantįjį ir kurkime su juo bendrystę. Padėkime vieni kitiems oriai pakelti sunkumus, nes kitame atpažįstame Dievo Veidą.

Ką tik prasidėjusius liturginius metus vyskupai pakvietė paskirti šeimos temai. Šeima – tai tikėjimo vartai. Kaip Jėzus gimė Juozapo ir Marijos šeimoje, pakvieskime Kristų gimti ir mūsų šeimose. Tegul mūsų šeimos vėl tampa „namų Bažnyčia“ – ta vieta, kurioje pirmiausia pažįstamas Dievas, išmokstama maldos, patiriama pilnatvė ir pasitikėjimo džiaugsmas. Šeimoje išmokstame būti Bažnyčia.

Popiežius Pranciškus yra sakęs: „Brangios šeimos, jūs puikiai žinote: vien tik daiktai ar palankiai susiklostančios aplinkybės neteikia tikro džiaugsmo, kurio ragaujate šeimoje. Tikrą džiaugsmą teikia darna tarp žmonių, kurią visi jaučia širdyje ir dėl kurios gera būti kartu, vieniems kitus palaikyti gyvenimo kelyje. Tačiau šio gilaus džiaugsmo pagrindas yra Dievo buvimas šeimoje, Jo priimanti, gailestinga, visus gerbianti meilė.

“Prie šventinio stalo dalydamiesi duona pakvieskime Dievą ateiti į mūsų šeimas ir gydyti jų žaizdas. Kviečiu kiekvieną šeimą pradėti drauge melstis. Tai gali pasirodyti sunku, bet svarbu pradėti, pakviesti Dievą į savo namus malda „Tėve mūsų“. Brangios šeimos, gyvenkite tikėjimo džiaugsmu ir jį liudykite.

Kartu su popiežiumi Pranciškumi kviečiu – nepasiduokite nusivylimui! Neleiskite niekam iš jūsų pavogti džiaugsmo! Kūdikiu gimęs Jėzus Kristus tepripildo mūsų širdis savo džiaugsmo, teatnaujina mūsų ryšį su Juo ir sutvirtina bendrystę vienų su kitais!

+ Gintaras GRUŠASVilniaus arkivyskupas metropolitas