Didysis šeštadienis

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Šio vakaro liturgija ypač turtinga, gili ir graži. Uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Panardinant Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Šį vakarą bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Po pamaldų šventinami Velykų valgiai. Pamaldos - 19 val.

Didysis penktadienis

Didysis Penktadienis – Viešpaties kančios ir mirties diena.  Bažnyčia garbina Kryžių, “ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas”. Po liturgijos Švenčiausiasis šydu uždengtoje monstrancijoje procesijos būdu nešamas į Kristaus kapą, kur po giesmės “Verkite, Dievo angelai šventieji” tyliai adoruojama. 

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

PRISIKĖLIMAS

„Aš visą dieną ir naktį būdavau uždarytas kambaryje, be jokio darbo, tik apie valandą per parą išleisdavo „na progulku“ (pasivaikščioti) uždaroje keliolika žingsnių ilgio ir pločio turinčioje vietoje. Tik tiek laiko turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą...“ Šiais paties vyskupo Teofiliaus žodžiais galima trumpai nusakyti bekraštę dykumą – Vladimiro kalėjimą ir kitas tiesioginės ar netiesioginės jo nelaisvės vietas, kuriose jis stigo duonos ir vandens. Matyti savotiška analogija tarp Dievo tarno Teofiliaus gyvenimo kalėjime, Izraelio kelionės per dykumą į pažadėtąją žemę, Jėzaus ėjimo į prisikėlimą per kančią ir mirtį ir kiekvieno iš mūsų mirties savo didžiajam kankinančiam „AŠ“ bei gimimo Prisikėlusiojo Kristaus nušviestam pasauliui.

Šventiškesnės natos norėtųsi Velykoms, bet nebūtų šventės be rutinos. Nebūtų prisikėlimo be mirties ir nepamatytume šviesos, jei nepažintume tamsos. Niekas nematė, kaip Kristus prisikėlė, dar buvo labai anksti ir visi greičiausiai miegojo: „Dar neišaušus Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė“ (Jn 20, 1), kad kape Jo nėra. Galima tik mėginti įsivaizduoti, kokios Velykos ateidavo į Teofiliaus Matulionio vienutę. Nors tokia šventė, kokią mes švenčiame, ten neįvykdavo, Prisikėlęs Kristus buvo su šiuo kaliniu nuolat ir kartu nešė jo kryžių. Turbūt tai ir yra vadinamoji kankinystės charizma, kai pats Viešpats ypatingu būdu padeda kankinamam žmogui visa pakelti dėl troškimo susivienyti su Juo.

Kalėjime garbingasis Teofilius pats stengėsi apskaičiuoti Velykų datą, nes nebuvo ko paklausti. Vis dėlto vieną kartą suklydo – atšventė Velykas dvi savaites anksčiau[1]. Net sveikinimus išsiuntė ir tik gavęs atsakymus suprato, kad klydo. Tačiau svarbiausia, kad Velykos tikrai įvyko. Žmogaus Velykos įvyksta ne kasmet tam tikrą kalendorinę dieną, bet tada, kai jo širdyje ir galvoje iš tuštumos, iš apvogto kapo, kuriame gyveno, kur palaidotos viltys, iš pačių pragarų prisikelia Kristus. Tikrosios Velykos įvyksta, kai Viešpats ateina į kambarį, užrakintą iš išorės ar iš vidaus, ištiesia ranką ir žmogus visa savo esybe išgirsta Jo tariamą: „Nebijok!“

Daugiau informacijos – www.teofilius.lt

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

ZMARTWYCHWSTANIE

„Przez cały dzień i całą noc byłem zamknięty w pomieszczeniu, bez żadnego zajęcia, tylko na godzinę w ciągu doby wypuszczano mnie „na progułku“ (na spacer) po małym, otoczonym ze wszystkich stron murem dziedzińcu. Miałem tylko tyle czasu, żeby pooddychać świeżym powietrzem. Ani drzewka, ani roślinki, ani żywej duszy, oprócz straży...“. Tymi słowami samego biskupa Teofila można krótko opisać bezgraniczną pustkę, której doznał, tułając się po więzieniach we Włodzimierzu i innych miejscach pozbawienia wolności, nie mając pod dostatkiem nawet chleba i wody. Nasuwa się swoista analogia między życiem w więzieniu Sługi Bożego Teofila, wędrówką ludu Izraela przez pustynię do Ziemi Obiecanej, drogą Jezusa przez mękę i śmierć do zmartwychwstania a przemianą w każdym z nas – śmiercią naszego wielkiego EGO oraz ponownymi narodzinami ze Zmartwychwstałego Chrystusa, niosącego światło światu.

Wielkanoc zasługiwałaby na bardziej świąteczny akcent, jednakże nie byłoby święta, gdyby nie było rutyny. Nie byłoby zmartwychwstania, gdyby nie było śmierci i nie ujrzelibyśmy światła, gdybyśmy nie doświadczyli ciemności. Chrystus zmartwychwstał wówczas, gdy nikt go nie widział, gdy było jeszcze bardzo rano i prawdopodobnie wszyscy spali, „gdy jeszcze było ciemno, Maria Magdalena udała się do grobu i zobaczyła“ (J 20, 1), że w grobie Jego nie ma. Można tylko usiłować sobie wyobrazić, jakie były święta wielkanocne w celi Teofila Matulionisa. Prawdę mówiąc, takie święta, jakie je znamy, tam bynajmniej nie miały miejsca, lecz Zmartwychwstały Chrystus nie opuszczał tego więźnia i razem niósł jego krzyż. Zapewne na tym i polega tak zwany charyzmat męczeństwa, gdy sam Pan Bóg w szczególny sposób pomaga cierpiącemu człowiekowi wszystko znieść w imię zjednoczenia się z Nim.   

Czcigodny Teofil starał się w więzieniu sam obliczyć datę Wielkiej Nocy, ponieważ nie miał kogo zapytać. Pewnego razu jednak się pomylił – jego obchody zaplanował o dwa tygodnie wcześniej[1]. Wysłał życzenia świąteczne i tylko wówczas, gdy otrzymał odpowiedzi, zrozumiał, że zaszła pomyłka. Najważniejsze jednak, że ta Wielkanoc naprawdę się wydarzyła. Wielkanoc człowieka nie wiąże się z określonym dniem w kalendarzu, lecz zdarza się wówczas, gdy w jego sercu i głowie z pustki, z ogołoconego grobu, w którym się żyło, gdzie pochowane były nadzieje, z samych piekieł zmartwychwstaje Chrystus. Gdy przychodzi do zaryglowanego od zewnątrz lub od wewnątrz pokoju, wyciąga rękę i człowiek słyszy całą swoją istotą wypowiadane przez Niego słowa: „Nie lękaj się!“. Wtedy przychodzi prawdziwa Wielkanoc.   

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

---

[1] Por. Mons. dr. Algirdas Jurevičius, „Artuma“ 2017/4 (http://www.teofilius.lt/).

Didžiojo Tridienio ir šv. Velykų iškilmių šv. Mišių ir pamaldų laikas

Verbų sekmadienis -balandžio 9 d.

Kartu su visa Bažnyčia jau pradedame švęsti tą didžią velykinę paslaptį. Šią dieną Jėzus Kristus įžengė į savo miestą – Jeruzalę, kur turės mirti ir prisikels. Su nuoširdžiu tikėjimu minėdami tą išganingą jo atvykimą, ženkime paskui Viešpatį kančios ir kryžiaus keliu, kad malonės remiami, gautume dalį ir jo prisikėlime bei amžinajame gyvenime.

Šv. Mišios mūsų bažnyčioje vyks:

9.00; 10.30; 12.00 (suma).

Per kiekvienas mišias bus šventinamos verbos. Pagrindinės dienos mišios prasidės verbų šventinimu ir iškilmingu atėjimu iš šventoriaus.

Sekmadienio pasišnekėjimai apie arkivyskupą Teofilių Matulionį

VERBŲ SEKMADIENIS

Esame Velykų prieangyje. Lydimas džiaugsmingai šūkaujančios minios atjoja Izraelio Taikos kunigaikštis. Garsiai skelbiama Evangelija niekada nelieka nepastebėta: „Sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“ (Mt 21, 10–11). Jis įžengė kaip karalius išvaduoti Izraelio iš bet kokios vergijos. Pats Dievas atėjo išlaisvinti savo tautos iš nuodėmės jungo ir mirties. Nuo tada Viešpats Jėzus nuolat eina į žmonių gyvenimą, kad išlaisvintų žmones iš bet kokios vergovės. Jis tai daro ne vienas, bet su būriais savo mokinių, kurie džiugiai skelbia Jėzų. Mokinių būriai – tai mes, švenčiantys ir džiūgaujantys jo žmonės, Gerosios Naujienos skelbėjai.

Būti Jėzaus mokiniu yra pašaukimas ir malonė. 1893 m. Teofilius Matulionis baigė pirmąjį Petrapilio kunigų seminarijos kursą. Jis nebuvo penketukininkas (pagal penkiabalę vertinimo sistemą), tačiau išduotame pažymėjime Nr. 519 parašyta, kad klierikas „keliamas į II kursą“. Teofilius „paties prašymu iš seminarijos atleidžiamas dėl nusilpusios sveikatos ir pašaukimo neturėjimo“[1]. Pašaukimas būti kunigu, kaip ir pašaukimas būti krikščioniu, nėra daiktas, kurį galima nešiotis kišenėje. Pašaukimas – tai visų pirma malonė, o paskui darbas, tarnavimas, skelbimas, atsidavimas – visa tai, iš ko aplinkiniai patys mato, jog „šitas žmogus turi pašaukimą“.

Apaštalas Petras, uoliausias ir karščiausias iš dvylikos, tas, kuris gindamas Jėzų nukirto užpuolikui ausį, šiam vargšeliui įsakymo vykdytojui atrodė nepajudinamą pašaukimą turintis mokinys. Tačiau Didįjį penktadienį klausydami Viešpaties Kančios istorijos išgirsime, kaip tas pats Petras per vieną naktį tris kartus garsiai pareikš, jog nepažįsta jokio Jėzaus, nėra jo mokinys ir apskritai neturi su juo nieko bendra. Kartais visą gyvenimą Bažnyčiai atidavę iškilūs kunigai, vienuoliai ar vienuolės paklausti, kaip pasirinko savo pašaukimą, atsako: „Nežinau, taip išėjo ir tiek...“. Toks paprastas atsakymas paliečia širdį.

Kiekvienam tokiam kaip apaštalas Petras, kaip pirmo kurso klierikas Teofilius, kaip tie kunigai ir vienuoliai, taip pat kiekvienam iš mūsų Jėzus yra pasakęs: „Ant jūsų „aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Arkivyskupas Teofilius, nors buvo suabejojęs savo pašaukimu, galiausiai visą gyvenimą tarnavo Bažnyčiai ir tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip liudyti Kristų.

Kristaus kančia ir mirtis, kurias Bažnyčia išgyvens šią savaitę, tepadeda mums atrasti savo giliausią pašaukimą.

---

[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 16 psl.

Niedzielne pogadanki o arcybiskupie Teofilu Matulionisie

Niedziela Palmowa

Jesteśmy w przededniu Wielkiej Nocy. Otoczony tłumem wznoszącym radosne okrzyki przybywa Książę Pokoju Izraela. Donośnie głoszona Ewangelia nigdy nie bywa niezauważona: „Poruszyło się całe miasto, i pytano: „Kto to jest?”. A tłumy odpowiadały: „To jest prorok, Jezus z Nazaretu w Galilei.” (Mt 21, 10-11). Wkroczył on jak król, aby wyzwolić Izrael od wszelkiej niewoli. Sam Bóg przyszedł wyzwolić swój lud od jarzma grzechu i od śmierci. Od tamtej chwili Pan Jezus stale przychodzi w życie ludzi, aby wyzwolić ich od wszelkiej niewoli. Nie czyni tego sam jeden, tylko z zastępami swoich uczniów, którzy radośnie głoszą Jezusa. Zastępy uczniów – to my, świętujący i radujący się z Jego przyjścia ludzie, głosiciele Dobrej Nowiny.

Bycie uczniem Jezusa jest powołaniem i łaską. W 1893 r. Teofil Matulionis ukończył pierwszy rok studiów w Seminarium Duchownym w Piotrogrodzie. Nie miał on celujących ocen, jednak w zaświadczeniu nr 519 jest napisane, że kleryk „został promowany na II rok”. Teofil „na własną prośbę został zwolniony z seminarium z powodu słabego zdrowia i braku powołania”[1]. Powołanie kapłańskie, podobnie jak i chrześcijańskie, nie jest dane raz na zawsze. Powołanie – to przede wszystkim łaska, ale następnie też praca, służba, głoszenie wiary, poświęcenie – to wszystko, na podstawie czego otaczający ludzie sami widzą, że „ten człowiek ma powołanie“.

Apostoł Piotr, najbardziej pilny i żarliwy spośród dwunastu, ten, który w obronie Jezusa odciął napastnikowi ucho, mógł się wydawać temu biedaczysku, który tylko wykonywał rozkazy, uczniem o niezachwianym powołaniu. Jednak słuchając w Wielki Piątek historii o Męce Pańskiej, dowiemy się, że ten sam Piotr w ciągu jednej nocy trzy razy głośno oświadczy, że nie zna żadnego Jezusa, nie jest jego uczniem i w ogóle nie ma z nim nic wspólnego. Czasami dostojni księża, zakonnicy czy zakonnice, którzy oddali całe życie Kościołowi, zapytani o to, jak odkryli w sobie powołanie, odpowiadają: „Nie wiem, tak się stało i tyle...“. Taka zwykła odpowiedź chwyta za serce.

Każdemu takiemu, jak apostoł Piotr, jak kleryk pierwszego roku Teofil, jak ci księża czy zakonnicy, również każdemu z nas Jesus powiedział: „Na was „zbuduję Kościół mój, a bramy piekielne go nie przemogą“ (Mt 16, 18). Arcybiskup Teofil, mimo że początkowo zwątpił w swoje powołanie, ostatecznie całe życie służył Kościołowi i jest szczególnym przykładem tego, jak dawać świadectwo o Chrystusie.

Niech męka i śmierć Chrystusa, które Kościół będzie przeżywał w tym tygodniu, pomoże nam odnaleźć swoje głębokie powołanie.

Więcej informacji na www. teofilius.lt/pl

---

[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 16.

Rekolekcijos balandžio 8 d.

Kviečiame atlikti Velykinę išpažintį balandžio 8 d. (šeštadienį). 

Šv. mišios bus aukojamos sekmadienio tvarka: 

9 val., 10.30 val., 12 val..